Etninės kultūros puoselėtoja: „Gyvenu, kai dainuoju“
Beveik prieš porą metų pradėjusi vadovauti Priekulės kultūros centro vokaliniam ansambliui, muzikologė, etninės kultūros žinovė, KU Menų fakulteto docentė Rūta Vildžiūnienė pasiūlė dainuoti liaudies dainas, puoselėti gyvąją mūsų krašto tradiciją. Taigi trečius metus priekuliškiai dainuoja Klaipėdos krašto, žemaičių bei kitų regionų dainas, eina ratelius. Šį rudenį folkloro ansamblio dainininkai išsirinko vardą: „Vėlingis“. Šišioniškių tarme tai reiškia gūsingas vėjas arba vėjo gūsis. „Vėlingis“ ruošia programą apie laimę, su kuria ketina dalyvauti Dainų šventėje.
Nykstanti tradicija
R. Vildžiūnienė, kurios pagrindinė profesija – muzikologė, o folkloras, etninė kultūra – pomėgis, prisipažino nustebusi Priekulėje radusi energingus, šmaikščius, gyvybingus žmones. Pašnekovė pastebėjo, kad jai pradėjus vadovauti, ansamblio dalyviai beveik nepasikeitė. „Iš viso dainuoja 14 dainininkų. Nuostabūs žmonės – ir prie juoko, ir prie nuoširdumo. Ne tik dainuojame – ir žaidimus žaidžiame. Per žanrą atsiskleidžia gyvybingumas, spontaniškumas. Smagu būti su jais“, – sakė vadovė.
Dainingoje giminėje užaugusi R. Vildžiūnienė, kurios gimtinė Klaipėda, prisipažino: „Mano devizas – gyvenu, kai dainuoju.“ Ir pridūrė, kad džiaugiasi, jog yra bendraminčių, vertinančių dainavimą, dainavimo džiaugsmą, buvimo kartu akimirkas.
„Priekaištaujama, kad lietuvių dainos liūdnos. O tu stok ir dainuok kartu. Iš šono vienaip atrodo, o kai dainuoja, niekam nebeliūdna.“ (R. Vildžiūnienė)
Su KU folkloro ansambliu „Auksodis“ (nuo žodžio „aukojimas“), kuriam vadovauja 32 metus, etnologinėse ekspedicijose dalyvaujančiai R. Vildžiūnienei įstrigę garbaus amžiaus pašnekovės žodžiai: „Anksčiau gyvenom žymiai sunkiau, bet žymiai linksmiau. Dabar – žymiai geriau, bet žymiai liūdniau.“
Etninės kultūros žinovė apgailestavo, kad nyksta tradicija dainavimo, muzikavimo kartu, bendravimo džiaugsmo pajautimo čia ir dabar. „O juk kokia jėga, vienybė sklinda nuo dainuojančiųjų… Vienybė, ryšys, bendrystė, ko dabar taip trūksta. Tarpukario Lietuvoje visi dainavo nuo ryto iki vakaro. Dabar sėdi pobūvyje susiraukęs ir gadina kitiems nuotaiką“, – kalbėjo ji.
Patys save linksmina
Folkloro ansamblio „Vėlingis“ vadovė kalbėjo, jog iš karto su dalyviais pradėjo rengti temines programas. Viena – iš Klaipėdos krašto dainų ir žaidimų, kita skirta advento ir Kalėdų laikotarpiui, be to, Vėlinėms – našlaičių dainų, Tarmių metams – įvairių regionų liaudies dainos ir žaidimai.
R. Vildžiūnienė akcentavo, jog priekuliškiai dainininkai kartu su „Auksodžio“ ansambliu keliauja po Lietuvą su temine programa. „Pernai pavasarį pabuvojome Punios, Liškiavos, Merkinės piliakalniuose, kur dainavome karines istorines dainas. Kas mūsų klausėsi? Folkloro dalyviams nerūpi publika – jie patys save linksmina. Juk senovėje žemaitis, prieš eidamas į mūšį, daina stiprino savo dvasią“, – kalbėjo pašnekovė.
Priekuliškiai ruošia programą apie laimę „Priekulės kiemas – tai didis kiemas“. Tai L. Rėzos dainos, išspausdintos 1825 m., žodžiai. R. Vildžiūnienė akcentavo, kad joje įvairių žanrų liaudies dainų, bet daugiausia vestuvinių – Klaipėdos krašto, žemaičių bei kitų regionų. Su šia programa „Vėlingis“ ruošiasi Dainų šventės apžiūrai – pretenduoja dalyvauti vasarą liepos 4–6 dienomis Vilniuje vyksiančiame didingame renginyje, folkloro dienoje.
Priešnuodis prastiems dalykams
„Lietuvoje folkloras nepuoselėjamas – didžiausia grėsmė išnykti, – kalbėjo mokslinius straipsnius etninės kultūros tematika rašanti pedagogė, IV klasės muzikos vadovėlio bendraautorė R. Vildžiūnienė. – Betgi folkloras – bendruomenę vienijantis veiksnys.“
Ji pasakojo, jog pasirinkus dainą ansamblio dalyviams paaiškina, kodėl ir kada ji buvo dainuojama.
Vadovė patikino nemėgstanti koncertinių vaizdelių. „Jokių scenų – folklorui tai svetima: noriu ir dainuoju bet kur. O tai gali būti viena iš nedainavimo priežasčių: dainuojant visi tampa lygūs. O mes nenorime būti lygūs: ant scenos žmonės jaučiasi aukščiau už kitus. Bet folklorui nereikia stebinti, priblokšti – reikia bendrauti per muziką“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, etninė kultūra – priešnuodis prieš prastus, pigius, neskoningus šiuolaikinio pasaulio dalykus, prieš norą nustebinti, pritrenkti. „Etninės kultūros pagrindai – gyventi dorai, būti darbščiam, sąžiningam, garbingam, sugyventi“, – akcentavo R. Vildžiūnienė.
Ji prisipažino nesigailinti kelis dešimtmečius paaukojusi „Auksodžio“ ansambliui. „Sovietmečiu džiugino dalyvių ir žiūrovų gausa. Supratome: dainuojant senovines dainas, reiškėsi vidinis pasipriešinimas. Vaikai ateidavo iš smalsumo – užaugę sukūrė savo ansamblius įvairiuose regionuose. Kaip smagu su jais dainuoti“, – šypsojosi R. Vildžiūnienė.
