Gimnazistės minčių spiečiai virsta poezija
„Dabar skaitau Jono Aisčio, Salomėjos Nėries, Antano Miškinio poeziją, tačiau norėčiau skaityti daugiau, tik vis trūksta laiko. Mėgstu ir dailę, ir kiną, ir teatrą – tai mane papildo“, – sako abiturientė Julija, nedrąsiai svajojanti
apie pirmąją savo knygelę.
Poeziją lyg detektyvinę istoriją mėgstanti narstyti Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistė Julija Anužytė neslepia, kad dar visai neseniai jos nesuvokė. Dabar viskas kitaip. Abiturientė pati kuria eiles ir prozą, o bijodama pamiršti užplūdusias mintis, kartais skuodžia namo, kad kuo greičiau užrašytų jau besirimuojančias eilutes. Rasos gaiva, paukščio skrydis, medžių šakos, ilgesingi toliai, bangų mūša ir subtiliausi gamtos virsmai sluoksniuojasi lyg rūkas ir nugula žodžiais popieriaus lape.
Knygos – nuo vaikystės
„Viskas prasidėjo vaikystėje nuo pasakų. Iš pradžių tėvai skaitė vyresniam už mane broliui, paskui man, po to – jaunesnei seseriai. Užaugau su pasakomis ir iš brolio gavau meilę knygoms“, – paklausta apie bičiulystę su literatūra santūriai šypsodamasi paaiškino Julija. Gimnazijoje jai puikiai sekasi ir tikslieji dalykai, tačiau nieko taip, kaip literatūros, sako nemėgstanti. „Labai daug skaitydama paauglystėje pajutau, kad mane supančios gamtos vaizdiniai virsta mintimis. Iš pradžių rašiau prozą. Ją paskaičiusi mano lietuvių kalbos mokytoja Rasa Rusteikienė paragino parašyti eilėraštį „Poezijos rudeniui“, kuris pernai vyko Palangoje“, – atskleidė Julija, dėkinga mokytojai už įžvalgą, kad ji gali kurti.
Laimei, pirmo eilėraščio rašymas nevirto kančia. „Vedžiojau pievoje šunį. Smilgos, vėjas, paukščiai… tų vaizdinių gabaliukai nusėdo, ir daugiau apie juos negalvojau. Kai vakare atsiguliau, šovė į galvą mintis. Labai nesistengiant pavyko išlieti jausmą. Net pati nustebau, kad taip natūraliai gaunasi“, – lyg ta pačia pieva dar kartą paėjėjo Julija, prisimindama eiliuotos kūrybos pradžią. Ką tik sukurtą eilėraštį „Būti“ naktį nusiuntė broliui ir parašė: „Žiūrėk, ką padariau.“ Brolis įvertino, jog labai gera – tai švelniai paglostė pradedančiąją kūrėją. Malonūs buvo ir „Poezijos rudens“ klausytojai, nors iki šiol Julija prisimena kausčiusį jaudulį, kai reikėjo eilėraštį perskaityti auditorijai.
Gamta žadina kūrybą
Kas dažniausiai įkvepia jaunąją kūrėją? Daugelis eilėraščių atskleidžia Julijos santykį su gamta, su kuria ji susijusi nuo mažens. Nors gimė ir augo Klaipėdoje, buvo daug galimybių pasinerti į gamtos slėpinius ir mėgautis tuo. Šešerius metus jodinėjusi Julija prisipažįsta dabar tai daranti rečiau, tačiau jausmas, santykis išlieka.
„Būna, kad vaikščiodama su šunimi laukuose pajuntu užplūstančias mintis ir kartodama žodžius kaip pakvaišusi bėgu namo, kad tik neužmirščiau. Šuo turbūt nesupranta, kodėl mes lekiame, – juokiasi Julija. – Mašinoje važiuodama ieškau popiergalio, kad užsirašyčiau. Pamokose mintys jau nebetrukdo, jos dažniausiai užplūsta buitiškose situacijose, pavyzdžiui, važiuojant traukiniu. Kai galvoje daug visko prisikaupia, nebegaliu užsiimti kita veikla. Net parašiusi eilėraštį tą dieną juo gyvenu, ta euforija, tomis eilutėmis.“ Gimnazistė pasvarstė, jog prieš metus gal ir būtų galėjusi nerašyti, tačiau dabar – ne.
Baimė kausto
Pamažu apie Julijos pomėgį kurti sužinojo namiškiai, draugai, kaimynai. „Kai eilėraščius skaičiau renginyje gimnazijoje, labai jaudinausi, jog galiu likti nesuprasta, norėjau, kad mano kūryba nepasirodytų banali. Klausimų niekas neuždavė. Pamenu, po to vaikščiojau koridoriais sukaustyta baimės“, – išgyvenimais dalijosi abiturientė. Kuriantiems bendraamžiams ji patartų iš pradžių susidraugauti su kūriniu, kad išgirdę kritiką žinotų, kaip jį apginti. „Žinoma, pirmiausia reikia pasirinkti žmogų, kuriuo labai pasitiki, kuris moka džiaugtis kito sėkme, kad nepalaužtų sparnų, kad saugotų kuriančiojo jausmus, – perspėjo mergina. – Man labai pasisekė su mokytoja.“ Abiturientė mėgsta analizuoti poeziją, narstyti lyg detektyvinę istoriją, jungdama daleles, lyginti kūrinius. Tačiau savo kūrybos ji nelygina su profesionalų ir prašo to nedaryti ir skaitytojus: „Kiekvienas esame savo poezijos profesionalas.“
Jaukumą, trapumą ir šilumą skleidžianti Julija mano, kad kūryba liks pomėgis, o kai ateis laikas, žada rinktis medicinos studijas.
***
Ir tyliai tyliai supas tavyje bangų mūša
Kaip užgožtai tavy banguoja jausmas
Atrodo, net ir pats jo negirdi
Nes būtį jo užgožia lašantis mūs skausmas.
Ir ilgesingai supa tolius tų laukų blakstienos tavo
Lyg melancholija tarp pirštų būtų
Įsukus kauburius pernykščio šieno.
Ir tyliai tyliai tu mąstai lyg
Ir vėl bandai tą keistą sielos
užkampių loteriją
Tarsi norėdamas rainelių replėm šiaudus nukarpyti
Ir pagaliau laimėti.
Nors sapnuose bežaidžiant…
***
Ir nutekėsi tu kaip upė teka ežerą pajautus
Ir lūpomis pagavęs rasos lašą gaivų
Įeisi į rūkus atgijusių laukų stiebų.
O visas tas vėsumas, kurį taip stengėmės pamilti
Pataps tavosios sielos atspindžiu kreivu.
Ir nusirengsi tu kaip medis
rengias pabaigai ateinant.
Ir saujomis pagavęs saulės žybsnį ryškų
Nukreipsi į žvilgsnius
beužsimerkiančių blakstienų.
O visas tas pasaulis, iš kurio taip stengėmės išeiti
Nubėgs kartu su ašara pavasario sužadintų šviesų.
***
Tu tebesėdi ant dulkėtos pievos,
Kurios gyvybę prisiekei pasauliui barstęs.
Ir tyliai surenki žiūrovų pėdas.
Ataušo jau, nunešusios pilnatvę
Banguoji tu lyg tuščias okeanas
Siauti vidinio nieko sumaišty
Bandai vis išsinert iš savo kūno
Pakeisti dvasios formą nerimo nakty.
Dar vieną įkvepi ledinio oro gurkšnį
Ir išrėki kiekvieną skrydį paukščio
Bet plyšta stygos kaip stiebai tavosios pievos
Ir vėl tu tik banga to okeano tuščio
Pradingsianti pasaulio užmaršty.
Tolimi
Tarp pilkų debesų, jau dabar tolimų
Strazdanotą naivumą su lengvu balionu
Iš suspausto kumštuko atleidus…
Tarp pirmųjų dantų, pieniniais apšauktų
Tuštumoms aklinoms atsivėrus…
Išplėstųjų akių, melsvai dar tik žalsvų
Pasaulio šviežumą it vandenį gėrus…
Nesuprasi, kada – kai šalna ar vėsa
Vasaros laukuose, pilkšvuose rūkuose
Besimaudant pirmąkart
apsireiškus –
Geltona apraiška tos vaikystės saldžios
Pro laukujes duris žingsnį žengė…
Ir pakilo aukštai…
Debesų pilkų link.
Jau dabar tolimų.
Jau seniai nesavų.
Planetos
Vieną dieną sapne, gal bebūnant šalia, į planetą mane uždarysi
Ir padėjęs atokaitoj Saulės, deja, paliksi, šalčiu nebarstysi.
Vis sugrįši staiga, nelauktai gal, ranka mano mažą pasaulį paimsi
Ir išdegintą Saulės planetą delne vis sugniauši, paleisi, vartysi.
Aš stovėsiu ilgai ir žiūrėsiu tenai, kur tos akys nustebusios šypso.
Gal sušuksiu tada „pasivyki mane“, bėgdama lyg staiga pabaidyta.
Bėgsiu delnu plačiu apsuptu žiburių link šešėlių dar neišsklaidytų
Horizontų miglų, blankiai vis nutviekstų įtikėto saulėtekio mito.
Tu stebėsi mane lyg auksuotam narve pasislėpusį užguitą paukštį
O aš lėksiu viena, kraterių
apsupta, įtikėjusi baime nejausti.
Kur maža planeta, aš sustosiu
staiga ir klarneto garsais vis kartosiu
Kur silpniausia riba, ką
palaužti valia, kurią tylą kasdien vis užgošiu.
Grosiu valandą, dvi, gal savaitę, šešias
Kol tu vėjy mane pamatysi
Kol planetos plaukai it garai susivels
Ir manęs ten daugiau neišvysi.
Laivai
Subersiu laivą tau iš smėlio aitvarų
Sudirgęs žalias takas vėl spalvas pames
Stovėsi įsikibęs lauko ežerų
Nulytos paukščių giesmės drebins svajones
Subersiu laivą iš vandens lašų
Lapu suvilgytu irklus nupiešiu
O grakštūs brūkšniai kuždesius nuneš
Nuneš laivu iš tavojo pavėsio.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
