Gimnazisto namų darbas: skaudi giminės tremties istorija
Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, kaip ir kasmet, kvietė Lietuvos bendrojo ugdymo įstaigas, Tolerancijos ugdymo centrus ir kitas švietimo institucijas paminėti Gedulo ir vilties dieną – birželio 14-ąją. Šį birželį minime 80 metų nuo pirmųjų trėmimų 1941 metais, kai per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 500 žmonių.
Šiais metais minėjimo simboliu siūlomas „Gyvybės medis“ kaip gamtos, stiprybės, gyvenimo ir gyvybės ženklas, istorija perduodama iš kartos į kartą, tarsi nuo medžio šaknų į kamieną, o iš kamieno į šakas. Vienas iš pilietinės iniciatyvos tikslų – paskatinti mokinius domėtis Lietuvos gyventojų trėmimų istorija iš artimiausios aplinkos: paklausti apie tai tėvus, senelius, prosenelius.
Be minėtų motyvų, prisidėti prie iniciatyvos Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje paskatino mokinio namų darbas, atpasakojęs šeimos artimųjų, patyrusių tremtį, istoriją.
„1946 metų liepos mėnesį dėdė su seneliais buvo išvežtas į Sibirą, ištremti net 11 giminaičių – seneliai, dėdės, mamos sesuo su šeima ir jų dėdės. Važiavo gyvuliniuose vagonuose. Sustojus garvežiui gamtinius reikalus vyrai atlikdavo vienoje pusėje, moterys kitoje. Dėdė pasakojo, kad jam patikdavę būti prie lango ir užuosti garvežio dūmus, kurių kvapas buvo savotiškas, nes garvežys buvo kūrenamas anglimis. Kelionėje jų šeima turėjo du maišus žirnių ir vieną maišą žirnių miltų bei kibirą „brasnų“ (tirpinti taukai su spirgiukais).
Juos atvežė į Irkutsko sritį, Čeriamkovo anglių ir druskų kasyklas. Vyrai kasė anglis, moterys ir silpnesni kasė gyvulinę druską iš 80 metrų gylio. Po dvejų metų buvo perkelti dar giliau į šiaurę, Taitluską. Prie miško ant upės brastos. Upė buvo trijų vagų, o vaga – kaip trys Nemunai. „Pirmoje vagoje, kuri vadinosi Ralaja Svilaja, įsikasėme – ten ir peržiemojome. Visą tremties laiką suskirstyčiau į tris etapus. Pirmasis buvo labai sunkus ir vargingas. Senelis švarką ir kitus rūbus išmainė į kirvį ir pjūklą. Taip tapom „bagotyriais“ (turtingais)“, – pasakoja mano dėdė. Turėdami įrankių jie pasistatė trobą iš maumedžio ir nebereikėjo žeminėje gyventi. Pradžioje ir maistas buvęs labai skurdus, reikėjo turėti maisto korteles. Duona – neiškepta, maišyta su žievės miltais. Suaugusiam žmogui norma – 300 gramų, vaikui – 150 gramų. Vėliau gavo korteles aliejui nusipirkti ir cukraus gabalams, ūkiško muilo rudos spalvos. „Po Stalino mirties, pabaigoje tremties buvo mokami červonsai, galėjai nusipirkti silkės, miltų ir cukraus. O gabaliukais cukrų pamačiau tik grįžęs į Lietuvą. Vėliau ėjau į mokyklą, kurioje mokytoju dirbo lietuvis gydytojas, kuris buvo ištremtas net 25 metams. Mokykloje buvo mokoma rusų kalba, bet kol vaikai išmoko rusų, šis gydytojas versdavo iš rusų į lietuvių ir atvirkščiai. Jis labai skatino juos mokytis“, – prisimena dėdė.
Šiaurėje buvo galima dirbti tik nuo 13 metų, tai dėdė ištaisė savo gimimo metus ir per atostogas 2 vasaras įsidarbino lentpjūvėje. Iš lentų pjaustė lenteles ir darydavo dėžes degtinei. Padirbęs dvi vasaras nusipirko dviratį. Tremtyje prabėgo 11 dėdės metų. Jis buvo ištremtas tik 5-erių, grįžo jau 16 metų jaunuolis. Tai buvo 1957 metai. Iš tremties grįžo tik 8 giminaičiai iš 11 asmenų. 62 m. senelį ir du dėdes užvirto šachta, buvo dujų sprogimas.
„Mano dėdės mamos kartu nebuvo, ją ištrėmė atskirai – į Komijos SSR. Ji bėgo į Lietuvą, buvo sugauta, gavo 5 metus lagerio. Vėl pabėgo, vėl sugavo, tada gavo 9 metus. Mama buvo ištremta kaip partizano šeima. Tėvas spėjo pasislėpti. Senelio šeima sovietinės valdžios buvo įvardinta kaip „liaudies priešų“, nes tvėrėsi kolūkiai, o jie nesutiko į ten eiti. Gyveno turtingai, buvo vadinami buožėmis, nes turėjo 148 ha žemės Dzūkijoje“, – mano dėdė pasakoja savo prisiminimus apie sovietiniame režime patirtą skaudžią giminės istoriją.
„1991 m., kai tuometinė Rusijos valdžia leido važiuoti į Sibirą, dėdė nuvyko ten, kur gyveno, išsikasė ir dėžėje parsivežė senelio palaikus. Prisiminimų yra ir daugiau, neįmanoma visko atpasakoti. Dėdei gegužę sukako 80 metų, bet tokie išgyvenimai nepasimiršta. Jis sakė, kad galėtų dar daug ką papasakoti, bet ne mano metų vaikui“, – užrašytus savo dėdės prisiminimus rašinyje apibendrina 5 klasės gimnazijos mokinys.
Personalizuoti mokinių rašto darbai mūsų nepriklausomos valstybės istorijos temomis, individualus užduočių suvokimas – tai kūrybiškumo bei naujų idėjų ugdymo procese įtvirtinimas.
Arūnas MIKALAUSKAS
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos istorijos mokytojas
