Gimtosios kalbos savitumą atskleidė kitataučiai

Tarptautinei gimtosios kalbos dienai skirto renginio dalyviai nepamiršo gimtosios kalbos, nors kai kurie jau kelis dešimtmečius gyvena toli nuo Tėvynės.

 

Gyventi svetimoje šalyje ir išmokti jos kalbą, pažinti ir gerbti vietinius papročius – savaime suprantama, kaip ir išsaugoti tai, kas įgimta. Tai savo pavyzdžiu patvirtino šalia mūsų gyvenantys įvairių tautybių žmonės, susirinkę į J. Lankučio viešosios bibliotekos organizuotą vakarą „Kalba gimtoji lūposna įdėta“. Tarptautinei gimtosios kalbos dienai skirtame renginyje pynėsi anglų, turkų, portugalų, ispanų, prancūzų, lenkų, totorių ir, žinoma, lietuvių kalbų gijos, skambėjo dainos, eilės ir smagus juokas.

Pačia įdomiausia akimirka renginio vedėja D. Ciparienė pavadino Gargžduose gyvenančių kitataučių prisistatymą.Skirtingi, bet panašūs

Žemaitišku Aldonos Martinkienės eilėraščiu J. Lankučio bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė susirinkusiuosius nukėlė į „truobalė unt lauku“, atskleisdama gimtosios kalbos tarmių klodą. Nusisiautusi languotą skarą Janinos Degutytės eilėraščiu „Gimtoji kalba“ pavedėjo mūsų tautos ir kalbos keliu, kuris neišvengiamai susijęs su kitomis tautomis ir kalbomis.

Savo gimtąją kalbą pirmoji pristatė Sandra Carrillo Casbas. Iš Barselonos atvykusi mergina savanoriauja Klaipėdos miesto Ievos Simonaitytės bibliotekoje kaip ir Ida Chadeyron iš Prancūzijos. Sandra kalba ispaniškai, kataloniškai, angliškai ir truputį lietuviškai. Indoeuropiečių kalbų šeimai priklausanti ispanų kalba – ketvirta pagal paplitimą pasaulyje. Tai oficiali 21 šalies kalba. Sandra pripažino, kad ispaniškai išmokti užsieniečiui nėra lengva, nes, pavyzdžiui, b ir v skamba taip pat. „Ispanai kalba labai greitai, todėl skirtingų dialektų atstovai sunkiai patys vieni kitus supranta“, – sakė mergina ir padainavo romantišką ispanų dainą „Bésame Mucho“, kuri yra viena iš daugiausia kartų skirtingų atlikėjų įrašytų dainų pasaulyje. Sutikę Sandrą pradžiuginsite ištarę „hola“ – labas!

Škotas Davidas Andersenas, vieno Anglijos universiteto dėstytojas, su vakaro dalyviais bendravo per skaipą. Jis pademonstravo škotų ir anglų kalbų skirtumus, pateikdamas šmaikščių pavyzdžių: „Iš kamino rūksta dūmai“ anglų kalba būtų „Aš tau linkiu geros kloties“. Su Lietuva jį sieja žmonos tėvynė ir kilmingi protėviai iš Kėdainių. Kad suprastume svečius, šalių vaizdais ekrane ir žodiniu vertimu talkino Danielius Laima, vyresnysis bibliotekinių procesų automatizavimo inžinierius.

Kokia švelni, moteriška ir skambi 29 pasaulio šalyse oficialia kalba pripažinta prancūzų kalba, įsitikinome pasiklausę Idos Chadeyron: „Tai meilės kalba, nes daug kalbama apie aistrą.“ Beje, Prancūzijos radijas groja apie 30 procentų prancūziškos muzikos. Pasak merginos, ieškodami vaikams mokyklų, tėvai atsižvelgia į vietos dialektą, kad vaikai galėtų susikalbėti tarpusavyje ir su mokytojais. „Mokyklose privaloma užsienio kalba. Galima rinktis anglų arba ispanų. Reikia pripažinti, kad prancūzai nėra gabūs kalboms“, – sakė Ida.

Gyvena tarp mūsų

Pačia įdomiausia akimirka renginio vedėja D. Ciparienė pavadino Gargžduose gyvenančių kitataučių prisistatymą.

25 metų meilės emigrantas portugalas Davidas Marques Afonso, daugeliui žinomas „Bangos“ futbolo komandos treneris, prisipažino, kad kartą per savaitę gimtąja kalba per skaipą bendrauja su tėvais: „Bet būna, kad pasakau ir jiems kokį žodį lietuviškai ar angliškai. Lietuvoje esu pusketvirtų metų ir pastebėjau, kad čia mąstau lietuviškai, bet kalbėdamas daug klaidų darau.“ Davidas supranta ispaniškai, nes šios kalbos panašios, o „labas“ skamba panašiai – „ola“.

„Kas su motinos pienu duota, to nepamirši“, – įsitikinusi 28 metus Lietuvoje gyvenanti Zilia Šimulienė, kurios gimtinė Baškirijoje, netoli Uralo. Kosmetologe Gargžduose dirbanti moteris sako iš meilės išmokusi lietuviškai, tačiau gimtosios kalbos neužmiršusi, nors čia ir neturi su kuo bendrauti: „Kas antrus metus su vyru aplankome mano mamą. Su ja, žinoma, kalbu gimtąja kalba.“ Ja moteris paskaitė eilėraštį ir palinkėjo taikos.

Turkas Ibo Tanriverdi, gyvenęs ir Vokietijoje, jau kelintus metus gargždiškius masina kebabais ir picomis. Tačiau ar daug kas girdėjo Ibo kalbantį turkiškai, dainuojantį, o gal matė šokantį tautinį šokį, panašų į sirtakį? Be to, vyriškis groja gitara. Nenustebkite, jei kada Ibo žemaitiškai jus padrąsins: „Jegu kon, skombink monei.“ Už tai jam galite tiesiog pasakyti žodį „tešekiurler“. Taip padėkosite žmogui, kuris tikina, kad jam gyventi Lietuvoje labai gera.

Pagal specialybę „Geonaftoje“ dirbanti lenkaitė Anna Pupienis jau 10 metų Lietuvoje, ketvirtus – Gargžduose. „Jeigu kas prieš 20 metų būtų pasakęs, kad aš gyvensiu Lietuvoje, nebūčiau patikėjusi. Šeimoje su dukrytėmis Marija ir Joana kalbame lenkiškai ir lietuviškai“, – pasakojo Anna ir kartu su pirmoke dukryte perskaitė patriotišką eilėraštį gimtąja lenkų kalba ir palinkėjo visiems sveikatos.

Gargždiškė Lilija Vyšniauskienė pasidalijo pedagoginio darbo Latvijoje prisiminimais.

Skirtingi, bet panašūs ir tuo vieni kitiems įdomūs gyvename šalia nedaug vieni apie kitus žinodami. Jaukaus vakaro dalyviams kilo mintis dar kartelį susiburti, pasiklausyti įvairių tautų kalbos, pažinti papročius ir paragauti nacionalinių valgių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių