Gyventi reikia be formulių

„Gyventi reikia be formulių. Reikia būti atviram“, – tokiais avangardinio kino kūrėjo Jono Meko žodžiais buvome šįmet kviečiami į didžiausią knygų fiestą Vilniuje. Keturias dienas trukusi Knygų mugė patvirtino, kad susidomėjimas rašytiniu žodžiu dar gyvas. Netgi augantis ir stiprėjantis. Apgulti knygų stendai, leidinių įvairovė, rašytojų susitikimai su skaitytojais ir žmonės, nešini knygomis. Toks vaizdas nedažnai dabar regimas, nes pratinamės prie kito, kai iš ausų kyšo laidai, o rankoje – telefonas. Bet čia, šioje LITEXPO salių erdvėje, karaliavo knyga.

Autorių populiarumas ir skaitytojų pasirinkimas kiek stebino, nes didžiausios eilės driekėsi ten, kur knygas pasirašinėjo kunigas A. Toliatas, politologas L. Kojala, narkotikų baronu pasaulyje vadinamo Pablo Eskobaro našlė V. E. Henao ir I. Valinskienės bei A. Tapino duetas, išgarsėjęs meilės romanu. Taigi nejučia peršasi išvada, kad žmonės labai pasiilgę dvasinių dalykų, nori suprasti, kas vyksta politikoje, ieško sensacijų ir bando išsiaiškinti, ką galėjo parašyti tokie skirtingi žmonės kaip A. Tapinas ir I. Valinskienė. Beje, kai I. Valinskienė eidavo pailsėti, jos vietą užimdavo A. Valinskas, drauge su A. Tapinu išleidę „Auksinio proto“ knygų seriją.

Nežinau, kaip kiti sugeba susidoroti su užgriūvančiu populiarumu, tačiau lengviausia yra dvasininkams. Susitikime su skaitytojais A. Toliatas tiesiai pasakė: „Populiarumas yra niekai.“ Savo gausėjančią knygų krūvelę šįmet jis papildė ir knyga vaikams „Dievo vaikų planeta“, kurioje yra ir toks trumputis skyrelis: „Dievas davė vaikams du stebuklingus žodžius: AČIŪ ir ATSIPRAŠAU. Jeigu mokėsite padėkoti už viską, kas nutinka gero ir atsiprašyti, kai pasielgiate netinkamai, planeta laimingai gyvuos ir niekas nepajėgs jos sugriauti ar sunaikinti. Kai Dievas baigė kalbėti ir atsisuko, vaikų jau nebebuvo. Jie buvo žaidimų aikštelėje.“ Taip patraukliai, žaismingai, nestokojant humoro aiškinamos vaikams pagrindinės gyvenimo tiesos.

Ne vienas Knygų mugėje su skaitytojais diskutavęs kūrėjas dabartinį mūsų gyvenimą pavadindavo greitojo vartojimo laikais, nes viskas rutuliojasi tokiu tempu, kad sustojęs gali jau ir nepasivyti. Taigi šios Knygų mugės kontekstas buvo diskusijos, pokalbiai ir knygų pristatymai, kuriuose neapsieita ir be politinių temų. Juolab kad su skaitytojais bendravo abu prezidentai, buvusioji ir esamasis, politikai, mokslininkai. Štai filosofas V. Radžvilas, kalbėdamas apie V. Sinicos knygą „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“, griežtai ragino nepaleisti nuo pavadžio politikų. Rinkimai esantys tik pradžia, o paskui mes išrinktuosius tarsi pamirštame. Valdžią reikia kontroliuoti nuolat, stebėti, reikalauti, nes politinė logika negailestinga. Suskirstyti į elitą ir runkelius dažnai piliečiai užsimerkia ir palieka atsakomybę už valstybę kitiems, patys atsitraukdami. Tačiau valstybė pirmiausia yra savęs valdymas, todėl kiekvienas yra jos kūrėjas ir savininkas, – liepsningai taip ir panašiai teigė liberalių pažiūrų filosofas, pats besitaikantis į politikos kelią.

Ne mažiau aktyvi diskusija virė ir tarp kalbininkų, bandančių apibūdinti dabartinės mūsų kalbos pokyčius. Jeigu kalba – namai, tai kokie jie yra ir kokie turi būti? Tvarkingi, chaotiški, sterilūs? „Mes esame kalbos belaisviai, ji mus atranda tik gimusius, nuo pirmųjų žodžių, – poetiškai pradėjo profesorė V. Daujotytė. – Tačiau mūsų kalba yra ir mūsų laisvės būstas, tik laisvė negali būti absoliuti. Kalbėti gimtąja kalba yra dvasinis komfortas.“ Kitų kalbėtojų mintys buvo daugiau pagrįstos praktiniais pastebėjimais apie tai, kad kalba nėra savaiminis procesas, kad jos reikia mokytis. Kur jaunimo bėda? Bėdų, kaip pastebėjo mokinių kalbą nagrinėjanti N. Poderienė, yra daug. Viena iš tokių labiausiai matomų – trumpėjantys sakiniai, kur žodžius keičia įvairūs ženklai, šypsenėlės, trumpiniai. O jie slepia ne ką kita, kaip neturėjimą ką pasakyti. Bendravimas tarsi išlieka, bet ne sakiniais, komunikacija skurdėja. Apskritai, anot šios mokslininkės, pati mokinių kalbinė saviraiška artėja prie dugno. Išeitis – daugiau kalbėti, vartoti savo kalbą, nenurašyti jos kaip pasenusios ar nemadingos. Kiek bebūtų žavimasi svetimomis kalbomis, bet gimtoji kalba jau mumyse užkoduota visam gyvenimui.

Daugiau kaip 70 tūkstančių Knygų mugėje apsilankiusiųjų geriausiai įrodo, ko žmonės pasiilgę, kokios temos dar aktualios. Bet svarbiausia – juos džiugina knygos, jie skaito. O juk sakoma, kad skaitymas protui yra tas pats, kas fizinis lavinimas kūnui.

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių