• 18 rugsėjo, 2021
|

„Holokausto aukos nėra statistika. Tai žmonės, kurie svajojo, mylėjo“, – Gargžduose „Atminties kelyje“ priminė premjerė I. Šimonytė

Birželio 23-iąją Gargžduose, prie buvusios sinagogos, visiškoje tyloje sukrečiančia menine poetine kompozicija „Pasvirę į kraujo pusę“ pradėtas Holokausto 80-mečio minėjimas. Saulės kaitros nepabūgę renginio dalyviai Klaipėdos gatvėje žygiavo Atminties kelio eisenoje iki memorialo nacių nužudytiems žydams pagerbti. Čia nekaltų aukų atminimui skaitytos jų pavardės, sudėti akmenukai su nužudytųjų vardais.

Klaipėdos, Palangos žydų bendruomenės atstovai kartu su Izraelio ambasadoriumi 
Y. Levy ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke F. Kukliansky prie memorialo. Sušaudytų žydų užkasimo vietoje Kadiš maldą (mirusiųjų atminimo maldą) atliko Klaipėdos žydų-judėjų religinės bendruomenės vadovas, Sinagogos gabajus Jevgenij Sakin (iš kairės). Gargžduose minint Holokausto 80-metį meninę poetinę kompoziciją „Pasvirę į kraujo pusę“ (pagal J. Vaičiūnaitės, I. Mero, A. Frank, E. Hirsch kūrybą, skambėjo žydų partizanų ir Vilniaus geto himnas) atliko „Vaivorykštės“ gimnazistai (I klasių gimnazistai Darija Sermontytė, Arnas Simonaitis, Nojus Šimkus, Džiugas Saudargas, Justas Grigalskis, Benediktas Pakalniškis, Anielė Damašiūtė). Vedėjai – mokytoja Rasa Rusteikienė ir Gargždų kultūros centro režisierius Vaidas Kvedaras.Holokausto 80-mečio minėjime kartu su premjere I. Šimonyte dalyvavo Klaipėdos rajono savivaldybės meras B. Markauskas, vicemerės A. Balnionienė, L. Liutikienė, Administracijos direktorius J. Ruškys, pavaduotoja R. Petrauskienė.1941 metų birželio 24 dieną vokiečių gestapo, saugumo ir policijos pareigūnai Gargžduose sušaudė 200 vyrų ir 1 moterį, komisaro žmoną. Beveik visi sušaudytieji buvo žydų tautybės. Šios žudynės buvo pirmosios masinės žydų žudynės Lietuvoje. Kai kurių istorikų manymu, tai apskritai buvo pirmosios tokio pobūdžio žudynės prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui.

Šių skaudžių Po minėjimo gargždiškė gidė Monika Vasylienė prie Gargždų krašto muziejaus pakvietė visus į ekskursiją apie žydų gyvenimą bei tragediją, jų istorinę reikšmę miestui. istorinių įvykių atsiminimui Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti kartu su jos iniciatyva įsteigtais Tolerancijos ugdymo centrais bei kitais partneriais inicijuoja nacionalinį projektą „Atminties kelias 1941–2021“.

„Prisiminkime ir po kurio laiko dviejose vietose Vėžaitinės miške sušaudytas žydų moteris, vaikus ir senelius, nors tai ir kitoje vietoje, kitu laiku vykdytos egzekucijos, bet žudomi buvo tos pačios Gargždų žydų bendruomenės žmonės, tad šių įvykių negalima atskirti. Tikslaus aukų skaičiaus mes tikrai nežinome ir nesužinosime, kai kurių aukų net palaidojimo vietą sunku nustatyti. 1945 m. nacių nusikaltimus tyrusi Kretingos apskrities komisija nustatė, kad vokiečių okupacijos metu Gargždų mieste buvo sušaudytas 751 žmogus“, – susirinkusiems minėjimo dalyviams priminė renginio vedėja, „Vaivorykštės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Rusteikienė.

Gargžduose minėjime dalyvavo ir kartu su eitynių dalyviais Atminties keliu ėjo ir premjerė Ingrida Šimonytė, Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Lietuvoje Robert S. Gilchrist, Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossef Levy, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Matthias Sonn, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas, LR Seimo narė Ligita Girskienė, Klaipėdos rajono savivaldybės meras Bronius Markauskas, vicemerės Audronė Balnionienė, Ligita Liutikienė, Administracijos direktorius Justas Ruškys, direktoriaus pavaduotoja Rasa Petrauskienė, rajono Tarybos nariai Vaclovas Macijauskas, Vytautas Butkus, Raimundas Daubaris ir kt.

Šiandien pateikiame minėjimo svečių ir mero kalbų ištraukas.

Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė:

– „Atminties kelias“ yra didelio liūdesio kelias, o liūdesys didelis todėl, kad man asmeniškai Holokaustas nėra tiesiog sąvoka. Tai labai skausmingas suvokimas, kad neapykanta kitam, kitokiam nei tu, gali tarsi ugnikalnio lava išsiveržti ir nušluoti viską savo kelyje. Holokaustas – tai ne tik žydų tautos tragedija. Tai siaubinga nelaimė, kuri nuskurdino ir apiplėšė visą žmoniją. Labai svarbu prisiminti, kad Holokausto aukos nėra statistika. Tai žmonės, kurie svajojo, mylėjo, kūrė savo gyvenimus ir turėjo savo misiją pasaulyje. Taip, kaip ją turėjo Sara, kurios atminties akmenėlį dabar turiu delne. Tai ne vien pilkas akmenėlis, o daug akmenėlių su čia gyvenusiųjų vardais. Istorija mus moko, kad neapykanta kaupiasi po truputį, tai nėra vienadienis procesas. Dažnai pradžioje pykčio apraiškos neatrodo reikšmingos, gal net kartais kelia juoką. Vėliau verčia atsiriboti, kol galiausiai išauga, pradeda gąsdinti, tampa galingos, žiaurios ir sunkiai suvaldomos. Todėl labai svarbu pastebėti net menkiausius neapykantos, žiaurumo daigus, nepasiduoti abejingumui, nepristigti ryžto ir priešintis žmogiškumo erozijai. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi, kad tai, kas čia įvyko prieš 80 metų, nepasikartotų. Mes prisimename. Ir todėl turime padaryti viską, kad daugiau tai neįvyktų. Aš noriu padėkoti visiems Tolerancijos centrų darbuotojams, kurie kasdien rūpinasi atjautos ugdymu ir neapykantos tirpdymu. Ačiū kiekvienam nuolat primenančiam, kad kito unikalumas ir kitoniškumas yra ne problema, o vertingiausia dovana, kurią gaunam. Dėkoju šio renginio ir kitų šiais metais numatomų renginių Holokausto aukoms atminti organizatoriams. Eikime Atminties keliu. Eikime ir veskimės juo kitus. Tikiu, kad mūsų visų nepakantumas neapykantai padės apsaugoti žmoniją nuo istorijos atsikartojimo. Ačiū.

Klaipėdos rajono savivaldybės meras Bronius Markauskas:

– Nebekartosiu istorinių faktų, kurie šiandien buvo paminėti. Kaip Premjerė sako, supratimas ir tragedijos supratimas ateina per žmogiškuosius dalykus. Aš noriu paminėti vieną pavardę, vieną žmogų, kuris buvo sušaudytas tą lemtingą 1941 metų birželio 24 d. – tai yra Davidas Lama. <…> Jis buvo mokytojas, kurį labai mylėjo ne tik žydų, bet ir lietuvių vaikai. Jis pats augino tris vaikus…

Aš džiaugiuosi, kad šią dieną galime paminėti atnaujintame žydų palaidojimo vietos memoriale, ir noriu pažadėti, kad Gargždų bendruomenė puoselės žydų tragedijos atminimą, kad Gargždai bus tolerancijos miestas. Ačiū labai visiems.

Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Lietuvoje Robert S. Gilchrist:

– Man didelė garbė šiandien su jumis dalyvauti šiame minėjime. Prieš 80 metų būtent šią dieną nacių (SS) komanda mirties būriai įsiveržė į Gargždus ir pradėjo Lietuvoje vykdyti Holokaustą. Jo metu Lietuvoje buvo nužudyta, taip pat ir lietuvių bendrininkų rankomis, per 190 tūkst. vyrų, moterų, vaikų, t. y. daugiau nei 95 proc. Lietuvos žydų bendruomenės. Nėra lengva išmatuoti šios kančios mastą bei iki galo suprasti, ko netekome. Viena pagrindinių pamokų, kurią išmokome iš Holokausto – kad tylėjimas reiškia pritarimą nusikaltimui. Nebegalime ignoruoti visame pasaulyje augančio antisemitizmo, neapeinančio nei Lietuvos, nei JAV. Matydami, kaip žmonės, tokie pat kaip ir mes yra verčiami piktadariais, kaip jiems yra grasinama, kai pažeidžiamos pagrindinės jų teisės, dėl to, kas jie yra – privalome reaguoti garsiai ir aiškiai – neapykantai čia vietos nėra. Kaip kalbame apie Holokaustą, atspindi tai, kas mes esame ir už ką kovojame. Palaikome Lietuvos žydų bendruomenės išreikštą susirūpinimą dėl vietos kolaborantų vaidmens panaikinimo vykdant Holokaustą. Už Holokaustą atsakingų asmenų gyvenimas, aukų kančios sumenkinimas ir nacių bei jų kolaborantų reabilitavimas yra istorijos iškraipymas. Tokie iškraipymai ardo vertybes, kurios jungia mūsų valstybes. Prezidento Baideno žodžiais tariant, tai skaudu prisiminti. Mūsų žmogiška prigimtis tai norėtų palikti praeityje ir pamiršti, tačiau tam, kad tokia tragedija kaip Holokaustas nepasikartotų ateityje, privalome dalintis tiesa apie šį tamsų periodą su kiekviena ateinančia karta. JAV didžiuojasi galėdamos paremti Lietuvą šiame darbe bei prisijungti prie tarptautinės komisijos „Atminties kelio“ iniciatyvos, kartu su Lietuva prisimename žuvusius pagerbdami jų atminimą ir dar kartą patvirtindami – mes niekuomet nepamiršime. Kartu mes galime stiprinti įsipareigojimą gerbti ir saugoti visų žmonių orumą ir žmogaus teises bei to paties mokyti savo vaikus ir vaikaičius.

Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossef Levy:

– Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad šiandien esate čia, šioje vietoje, kur prieš 80 metų prasidėjo Via Dolorosa – mano seserų, brolių – žydų kančios kelias. Šiandien Lietuvą ir Izraelį sieja puikūs ryšiai, tačiau mums reikia ir įsipareigoti, jog tai, kas atsitiko mano broliams ir seserims, mano žydų tautai iš tikrųjų nepasikartotų. Holokausto nebūtų įvykę, jei nacistinė Vokietija nebūtų okupavusi Lietuvos. Nereikia pamiršti, kad Lietuvoje daugiau nei 1 000 žmonių rizikavo savo gyvybėmis, kad išgelbėtų kartais ir nepažįstamus žmones: mergaites, vyrus, moteris – ir už tai jie buvo apdovanoti Pasaulio tautų teisuolių vardais. Bet nereikia pamiršti ir tų, kurie bendradarbiavo su blogio jėgomis, tuos, kurie žudė savo kaimynus, žmones, kuriuos pažinojo – žinojo jų vardus. Man, kaip Izraelio valstybės ambasadoriui, skaudu atlikti tą misiją ir papasakoti visą istoriją – tai, kas buvo gera, ir tai, kas buvo bloga. Kalbėti apie praeitį – nereiškia kalbėti prieš Lietuvą. Priešingai – jūsų šalis yra jauna, šiuolaikiška, humaniška ir pakankamai stipri, kad galėtų kelti klausimus ir į juos atsakyti. Aš myliu Lietuvą ir gerbiu jūsų šalį, tačiau Holokausto istorija irgi yra Lietuvos istorijos dalis. Pasitelkdami drąsą, nuoširdumą, atvirumą ir nuoširdų mokymąsi mes akcentuojame naujos kartos vertybes – pagarbą, sąžiningumą, atvirumą. Dėkoju mokiniams, kurie pristatė puikią meninę programą. Mes pasakosime visą istoriją. Aš esu pirmą kartą Gargžduose. Tai – ypatinga, jausminga ir skausminga patirtis stovėti šioje vietoje, kur iš tiesų prasidėjo mano tautos žmonių žudynės. Dėkoju jums visiems, kad esate čia. Kurkime ateitį kartu.

Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Matthias Sonn:

– Nė vienas turbūt iš čia esančių nėra labiau dėkingas negu aš. Ačiū, kad mane pakvietėte kalbėti čia, šiame renginyje. Manęs prašė kreiptis į jaunus žmones, į jų mokytojus, kad mes kalbėtume apie istoriją. Šiandien aš stoviu prieš jus, kaip atstovas šalies, iš kurios prieš 80 metų atėjo žudikai. Prisiimti ir pripažinti šią atsakomybę – viena iš pagrindinių mano, kaip Vokietijos ambasadoriaus Lietuvoje, pareigų. Tai – sunki našta, tačiau ją prisiimu nedvejodamas, nes tai svarbu. Ne visi supranta kodėl. Manęs dažnai paklausia, kodėl dabartinės demokratinės Vokietijos atstovas demokratinėje Lietuvoje turėtų apie tai kalbėti, kodėl turėtų rūpėti tai, kas įvyko prieš 80 metų. Dar daugiau, kodėl tie įvykiai turėtų rūpėti jums, kurie gimėte užaugus jau trims kartoms po šių įvykių. Galiu jums pateikti dvi priežastis. Pirmąją priežastį apibendrina frazė – niekada nepamiršk. Privalome prisiminti, kad tokie baisūs dalykai įvyko, kad jie daugiau nebepasikartotų. Žmogaus prigimtyje visada gali slypėti tamsos šešėlių, visada yra tikimybė, kad nacionalizmas peraugs į kažką žiauraus ir galiausiai pražūtingo. Suprasdami tragišką istoriją galime užkirsti kelią jos pasikartojimui. Antroji priežastis – tik pripažindama visą savo istoriją šalis gali užtikrintai ir saugiai žengti pirmyn. Vokietijoje mums prireikė daug laiko tą suprasti. Po Antrojo pasaulinio karo daugelis vokiečių pirmaisiais dešimtmečiais nesugebėjo būti sąžiningi tų įvykių atžvilgiu. Pripažinti, ką žinojo, ką padarė, ką matė vykstant. Prireikė apie 40 metų jaunajai kartai uždavinėjant sudėtingus klausimus senoliams, kol mūsų istorinė atsakomybė buvo tinkamai suprasta. Istorinė atsakomybė kitaip nei kaltė – yra kolektyvinė, o ne individuali, ir ji yra amžina. Vokietija bus amžinai atsakinga už Holokaustą. Dabar Lietuva taip pat ieško atsakymų į klausimus apie tai, kas čia įvyko prieš 80 metų. Apie tai, kaip kai kurie Lietuvos piliečiai atsigręžė prieš savo tautiečius tik dėl to, kad jie buvo žydai. Aš didžiuojuosi galėdamas palaikyti Lietuvą šiame atsakymų siekyje, turite reikiamų išteklių, galinčių jums šiame kelyje padėti. Pirma, turite Tarptautinės komisijos programas. Čia, Lietuvoje, Tarptautinės komisijos pagalba buvo įkurti 150 Tolerancijos ugdymo centrų. Jų darbas tikrai vertas pagyrimo, o ypač dėkoju tų centrų mokytojams už jų pastangas perkeliant vertybėmis grįstą ugdymą iš knygų puslapių – į realų pasaulį. Dėkoju, kad galiu šiandien būti čia, ir kartu su jumis siekti suprasti siaubingą praeitį bei kurti geresnę ateitį. Pabaigoje noriu paskaityti Ruben Erman vardą. Būtent toks vardas yra ant atminties akmenėlio, kurį vėliau aš su jumis padėsiu. Ruben Erman nebuvo statistika. Jis buvo žmogus, kuris buvo nužudytas.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky:

– Jūs tikriausiai nežinote apie tai, kad paskutinius posmus, kuriuos šitie mokiniai ištarė meninėje kompozicijoje – tai buvo žydų partizanų daina, išversta iš jidiš kalbos į lietuvių kalbą. Ir baigiasi ši daina žodžiais „mes esam čia“. Taigi, aš čia vienintelė esu Lietuvos žydė, atstovaujanti Lietuvos žydų bendruomenei. Be manęs, čia yra Palangos žydų bendruomenė, kurios vadovas yra Vilius Gutmanas, ir Klaipėdos žydų bendruomenė, kurios vadovas yra Feliksas Puzemskis, Klaipėdos religinė žydų bendruomenė. Aš noriu jums pasakyti, kad mums tie 80 metų paminėjimo yra ypatingai svarbūs. Ne tam, kad mus fotografuotų, rodytų per televiziją, bet tiesiog norėčiau, kad jūs suprastumėt: visą savo gyvenimą, kiek aš gyvenu savo šeimoje, kuri liko atsitiktinai gyva, aš gyvenu kartu su Antruoju pasauliniu karu: su konclageriais, getais. Man ausį rėžia, kad 1942 metais kažkas ėjo į operą. Žydai nėjo į operą 1942 metais. Jie buvo saugomi getuose. Ir tas mano gyvenimas, kaip žydės, ir ne žydų gyvenimas praėjo labai skirtingai. Nereikia net tyrimų apie traumatines pasekmes. Ir aš žinau, kad man pasakys, kad lietuviai buvo ištremti į Sibirą – tai aš atsakysiu, kad ir žydai buvo ištremti į Sibirą, ir didžiausias procentas buvo ištremta. Bet tai, kas vyko nuo 1941 m. birželio 22 d. pusę metų – kada buvo išžudyti gyvenantys prie savo namų žydai – ištisi miesteliai, šito nebuvo niekur. Ir mums tas 80-metis be galo svarbus, be galo skaudus. Kaip žydų bendruomenės atstovė noriu pasakyti, kad vakar mes sinagogoje pasimeldėme už visus žuvusiuosius, vakar Palangoje buvo nedidelis minėjimas, kadangi tarp Palangos pionierių stovyklos vaikų buvo nemažai žydų. Man atrodo, kad tas 80-metis iš tikrųjų vertas didelės pagarbos, jeigu mes norime atminti, nors ir išnaikintus, tačiau čia buvusius žydus. Dėl to mes padarėme atminties kalendorių, jūs galite per mūsų tinklalapį pasižiūrėti istorijas apie žydų žudynes kiekvieną dieną. Aš bandžiau pakliūti pas švietimo ministrę prašydama padaryti bent vieną Holokausto pamoką ir padovanoti už savo lėšas – mūsų žydų bendruomenės lėšas, išleistą knygą Rudaševskio dienoraštį ir ta knyga turėtų būti nei kiek ne menkesnė negu Anos Frank dienoraštis, deja, man nepavyko pakliūti pas ministrę ir padovanoti. Tikiuosi, dar turėsiu progos tą knygą vis dėlto padovanoti kiekvienai mokyklai. Beje, ši knyga savo išvaizda užėmė pirmą vietą Tokijuje vykusiame konkurse. O tai yra labai svarbu, kad vaikas paimtų į ranką knygą, kuri palieka kažką jo širdyje, ne vien tik žodžiai. Taigi, mes iš savo pusės tikrai darome viską, kad jūs mūsų neužmirštumėt. Nes aš galvoju, jeigu jūs mus užmiršite, užmiršite mūsų kultūrą, mūsų valgį, mūsų gyvenimą, mūsų amatus, jūs tiesiog neteksite dalies savęs, savo Valstybės, gyventojų. Taigi, mes esam čia. Labai džiaugiuosi, kad mes turim naują Palangos žydų bendruomenę, reiškia žydų bendruomenių skaičius didėja.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas:

– Tikrai labai dėkingas jums, kad atsiliepiate į mūsų iniciatyvą paminėti Lietuvos žydų genocido 80-metį. Turbūt labiausiai turėčiau būti dėkingas Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokytojoms ir mokiniams, kurių pasirodymą jūs jau matėte. Tai iš tikrųjų yra pavyzdys tų pamokų, kurios turėtų vykti kiekvienoje Lietuvos mokykloje. Ši istorijos pamoka, kurioje mes visi dalyvaujame, yra pati tikriausia, ir ji yra visam gyvenimui. Šiandien mes pradedame „Atminties kelią“ per Lietuvą. Žudynės prasidėjo čia prieš 80 metų, ir aš labai tikiuosi, kad sekant tiek Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos, tiek Gargždų savivaldybės mero vadovybės pavyzdžiu visoje Lietuvoj vyks eisenos, pagerbiančios tūkstančius nekaltų aukų. Aš labai tikiu, kad ši iniciatyva, kai mes nešame akmenėlius, ant kurių yra užrašyti aukų vardai, bent jau mūsų atmintyje prikels juos ir paskatins rastis atminimo ženklams, kuriuose bus įvardintos aukos. Aš labai tikiu, kad ne tik Gargžduose, bet ir kitose vietose bus taip gražiai sutvarkyti atminimo vietos paminklai. Tikiu švietimo galia. Tikiu mokytojais. Ir aš tikiu, kad ne už kalnų laikas, kada mes, visa Lietuva, labai organiškai ir natūraliai suprasime ir suvoksime, kad Holokaustas, kuris savaime suprantama yra didžiausia žydų tragedija, yra ne tik žydų, bet ir visų mūsų netektis ir tragedija. Lietuva neteko fenomenalaus kultūrinio, intelektualinio, religinio, ekonominio ir politinio potencialo. Buvo nužudyti mūsų bendrapiliečiai. Mes netekome spalvingo kolorito, kuris puošė visas mūsų miestų gatves, aikštes. Taigi, labai noriu tikėti, kad šios iniciatyvos dalyviai paskatins šias eisenas, atmintį visur Lietuvoje, ir mes, bent savo atmintyje sugrąžinsime ir prikelsime nekaltas aukas į jų buvusias gyvenimo vietas. Ačiū jums.

Parengė Vilija BUTKUVIENĖ, Monika CALZONAITĖ

A. VALAIČIO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių