• 18 rugsėjo, 2021
|

Iškrizenti krizę? Krizės padangė tarpukario Lietuvoje

Daugiau nei metai, kai dieną vakarėlį girdime kalbant apie koronaviruso sukeltą krizę. Bandome kalbėti apie tai, arba priešingai – susilaikyti. Skaitome užsienio rašytojų literatūros kūrinius, kurie tarytum jau seniai nupasakojo, įžvelgė ar nuspėjo, kas nutinka įvykus ligos protrūkiui (plg. A. Camiu „Maras“).

Peržvelgę ir savąją literatūros istoriją, pavartę puslapius ir juose paliktas rašalo dėmes, atrastume ir savąjį „marą“, tik visai kitoje situacijoje. Krizės pavadinimą turi ir mūsų literatūros genijaus V. Mykolaičio-Putino romanas (Krizė. Vilnius: Alma littera, 2009), kuris deramai dar vietos neatrado asmeninėse ir viešosiose bibliotekų lentynose. Kas dedasi ir kur žmogus kreipia savo vidinį pasaulį krizės akivaizdoje? Kaip benutiktų ir kaip beprasmiškai nuskambėtų keletas toliau parašytų žodžių, visgi esant bet kuriai krizei (ekonominei, dvasinei, ligos sukeltai, kaip šiuo atveju) žmogus išgyvena – galbūt per šaltai pasakyta – sunkiai kenčia, ne vien fizinį skausmą, patiria dvasinį sukaustymą – permąstymą. Apie tai puslapis po puslapio plėtojama V. Mykolaičio-Putino romane „Krizė“. Pabrėžtina, jog ne apie ligos sukeltą agonišką krizę rašoma, čia svarbiausia krizė – dvasinėje plotmėje. Romanas parašytas 1937 m., kada Europa jau gana apsčiai prisigėrusi parako kvapo. Ir toje krizės akivaizdoje nutapomas nepriklausomos Lietuvos vaizdas, suteikiamas koloritas daugialypėms asmenybėms, įrėminamas jų moralinis pasirinkimas. Kas pasakytina dar? Pavadinimas – tai puikus autoriaus būdas pradėti kalbėti apie kūrinį ne tik vidinėje sąrangoje, bet skaitytoją nuteikti nuo pat pradžių atidžiai žiūrai, pavadinimo ir prasmės skambesio harmonijai.

Šiandien žodis „krizė“ nei gąsdina, nei pakreipia mąstymą kuria nors linkme. Tiesiog įpratome girdėti šį žodį linksniuojant be pertraukos. Su juo susigyvenome per pastaruosius metus taip, kaip tikriausiai niekada nebūtų tekę. Krizės metu nieko nestebina, jog vyksta tam tikra kaita, nelyginant kokia. Pradedant nuo buitinės plotmės ir susikoncentruojant į vidinę krizę. Asmeninių vertybių krizę romane bandoma pastatyti skaitytojui ant pjedestalo ir nuspręsti pačiam – asmeniškai, kas svarbu, o kas – ne, akiplėšiškame krizės žvilgsnyje. Kodėl ištikus nesvarbu kokiai kaktomušai su matomu / nematomu priešu perkratome ir perstatome vidinę knygų lentyną – vertybes? Daugelis sutiktų, jog nesvarbu, kokio pobūdžio krizėje esama, vertybės iš naujo bent jau permąstomos, ogi ir pakeičiamos. Norint suvokti vertybių kaitą, tiksliau – priežastingumą, reikia šiek tiek įkelti koją į anuometinę Lietuvą. Skaitant šį kūrinį ir nubraukiant pasirodymo datą, galėtume nė neįtarti, jog romanas parašytas prieš daugiau nei aštuonias dešimtis metų. Turima mintyje, jog pasaulis tebedūsauja tokiomis pat problemomis.

Kaip nuliejamas tuometinės sostinės Kauno visuomenės vertybinis šuolis, nubraižoma krizės kreivės rodyklė? Apie šuolio kryptį paliekama spręsti skaitytojui. Kalbant apie esmingą žmogaus viduje vykstančią kaitą išskirtini du veikėjai (Kristina Maleišienė ir Visvydas), kuriuos galima vertinti kaip asmenis, įkūnijančius skirtingas pozicijas krizės metu, aprėpiančius opozicines vertybes, kultūrą, tautos esmę. Ryškiausiai vertybinė recesija nutapoma Kristinos Maleišienės asmenyje. Matydamas itin ryškų vertybinį nuosmukį autorius Kristinos Maleišienės personažą sinonimiškai vadine krize. Įvardyti galime kaip tik norime: dvasine krize, ekonomine krize, etc. Suvokiant gyvenimo absurdo dramą, nelyginant Sizifą, ridenantį akmenį į kalną. Godumas pinigams, egoizmas, neištikimybė santuokai. Pastarieji žodžiai, apibūdinantys Povilo žmonos, Kristinos, pagrindines savybes. Godumas, vedantis į stabmeldystę, pinigai, tampantys stabu, o blogiausiais atvejais pakeičiantys Dievo vietą. Rašytojas perteikia, kas nutinka atsiplėšiant nuo nekintančių ir krizių niekada neišgyvenančių vertybių. Matydama asmeninę finansinę krizę, Maleišienė materialinio prieglobsčio išskuba ieškoti svetur, pas kitą romano veikėją – Keršį. Tačiau praėjus kiek laiko, sugrįžta atgal į Povilo Maleišio namus. Čia reikėtų įterpti XX a. antrosios pusės filosofo humanisto Ericho Frommo mintį, jog vienas kitą mylintys vyras ir žmona yra retenybė (Fromm 2005, 69). Įvyksta tai ir Maleišių – Kristino bei Povilo atveju. Praturtėjimo siekis, kuris atvedė iki vertybinės kreivės kaitos. Galbūt turėtume kartu su Erichu Frommu iškelti klausimą, gavusį net knygos pavadinimą: turėti ar būti? Tarp žodžių turėti ir būti šiame klausime nerandame jungtuko ir. Sic!! Čia yra pagrindinis pasirinkimas. Fromas turėjimą ir buvimą supranta, „kaip du pagrindinius egzistavimo būdus“ (ten pat 2005, 40). Versdami romano puslapius pirmyn, gilėjant dvasinei krizei, perskaitome, jog Kristina Maleišienė įsivelia į dar vieną krizę krizės akiratyje – azartinius lošimus.

Ant kito pjedestalo nupiešiamas kitų veikėjų paveikslas, kuriame matome priešingas spalvas nei Kristinos Maleišienės autoportrete. Petro Sargenio, Visvydo bei Viktorijos Maleišytės. Iš visų pastarųjų svarbiausiame Visvydo asmenyje išryškinama aukšta vidinė kultūra, tačiau vien tik ja neapsiribojama. Visvydas siekia įsteigti Kultūros fondą, kuris rūpintųsi aukštu tautos kultūros lygiu, net krizės metu. Deja, kultūra negavo reikiamo finansavimo. Visvydui dažnai tenka skolintis pinigų iš artimo bičiulio Petro Sargenio. Žmogus, kurį drąsiai galime vadinti inteligentu, nepragyvena vien tik iš kūrybinio darbo. Kalbant apie patriotiškumą krizę, verta paminėti ir dvarų kultūrą. „Krizėje“ išryškėja dvarų kultūros epilogas. Romano epicentre atsiduria Klevų dvaras, kuris romano veiksmo eigoje pakeičia šeimininkus. Savininko pakeitimas nėra savarankiškas sprendimas. Tai sprendimas, kurį nulėmė žlugusios ekonominės pirmojo šeimininko idėjos: ne tik Europoje, bet ir pasaulyje XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje įsismarkavusi krizė. Ketinta dvarą parduoti svetimtaučiams. Visvydo įsikišimas į šį reikalą, veiksmo eigą pasuka kita linkme. Senasis patriotas puikiai suvokia, jog net ekonominės krizės metu žemė, lietuviui priklausanti žemė, yra ne vien medžiaginė gėrybė, tai tautos dvasinis apsisprendimas krizės akyse.

Ką gi, volens nolens suvokiame, jog krizės, kaip ir baimės, akys plačios. Bet ne ką svarbesni akiniai, kurie tą krizę pridengtų. Tikriausiai tuos apsauginius akinius galėtume įvardyti kaip moralinį tvirtumą – nepalaužiamumą. Vincas Mykolaitis-Putinas, iškeldamas žmogaus dvasią, žmogiškumą, kultūrą virš materialaus būvio, suvokė pastarųjų svarbą ekonominės ir moralinės krizės epicentre, jų viršenybę sunkiausiose valandose.

Robertas ŠLIOŽEVIČIUS

Literatūra:

Fromm, E. (2005). Turėti ar būti? Kaunas: Verba vera.

Mikelaitis, G. (1996). Lietuvos filosofinė mintis. Vilnius: Aidai.

Mykolaitis-Putinas, V. (1993). Raštai. Vilnius: Vaga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių