Jėzuitų naujokynas – geriausias gyvenimo sprendimas

Kas yra jėzuitai ir kas yra naujokynas? Tokius du dažniausius klausimus iš draugų ir pažįstamų girdėdavau, kai baigęs studijas Vilniaus universitete priėmiau sprendimą dvejiems metams išvykti į Vokietiją, kad atlikčiau pirmąjį jėzuitų formacijos etapą – naujokyną.

Jėzuitų naujokynas.

Vienuolijos užmojai

Bet apie viską iš pradžių, tad pirmiausia – kas yra jėzuitai? Į šį klausimą yra tūkstantis atsakymų ir visi jie būtų teisingi: kunigai, vienuoliai, mokslininkai, išradėjai, keliautojai, rašytojai, poetai, dainininkai ir filmų kūrėjai. Nerašytas jėzuitų motto, kertinis pasaulėžiūros akmuo – rasti Dievą visuose dalykuose, o pirmiausia pasaulyje, padėjo ir padeda jėzuitams apjungti skirtingiausias veiklos sritis. Šešioliktame amžiuje, kai jėzuitai dar tik žengė pirmuosius žingsnius – tai buvo kažkas itin naujo, galbūt net gąsdinančio. Klasikinė to laikotarpio perskyra – vienuolynas ir pasaulis jėzuitiškame mąstyme susipynė ir jėzuitų vienuolynu, jų namais, tapo visas pasaulis.

Iškalbingai apie tai liudija pirmųjų jėzuitų provincijų, regionų, kuriuose jie veikė, pavadinimai – Ispanija, Portugalija ir Indija. Tai daug pasako apie vienuolijos užmojus ir tikslus – Ite inflammate omnia! (lot.k.), lietuviškai – Eikite ir uždekite visą pasaulį! Su šiais žodžiais Šv. Ignacas Lojola, įkūręs jėzuitų vienuoliją, siųsdavo jėzuitus į misijas. Itin įdomu, kad jau 1555 m., praėjus vos 15 metų po vienuolijos įsteigimo, pirmieji jėzuitai pasiekė ir Lietuvą, tuometinį Vilnių. Tai buvo ispanas Alfonsas Salmeronas, senas Ignaco Lojolos bendražygis, tuo metu – nuncijus Lenkijoje, kuris Lietuvoje lankėsi tam, kad ištirtų galimybes steigti kolegiją ar universitetą. Nors jis čia neištvėrė nė dviejų mėnesių ir netrukus savo bičiuliui ir vyresniajam atgal į Ispaniją pranešė: „durys, į kurias beldžiame, pernelyg stipriai uždarytos“ (https://www.bernardinai.lt/2019-01-06-ka-jezuitai-lietuvoje-nuveike-per-450-m/), praėjus 15 metų jėzuitai Lietuvoje vis dėlto įsteigė kolegiją, kuri 1579 m. tapo pirmuoju Lietuvos universitetu ir tuo metu labiausiai į rytus nutolusia Europos aukštąja mokykla.

Pašaukimo tyrimo laikas

Taigi, atsakius į pirmą klausimą, galima lengviau atsakyti ir į antrą – kas yra naujokynas? Trumpai tariant, naujokynas – tai pašaukimo tyrimo laikas, klausimų – ko aš labiausiai noriu, ko trokštu ir ar įsivaizduoju save, kaip jėzuitą? – kėlimo metas. Šis etapas trunka dvejus metus ir susideda iš labai skirtingų elementų – studijų, praktikų bei rekolekcijų. Bene labiausiai į šiuos klausimus atsakyti padeda net penkios skirtingos praktikos, arba „eksperimentai“, kuriuos jėzuitų naujokai atlieka naujokyne. Praktikų tikslas – išbandyti save skirtingose situacijose, pažinti savo stipriąsias bei silpnąsias puses, taip pat „pasimatuoti“ įvairias jėzuitų veiklos sritis.

Užduotis – rūpestis ligoniais

Pirmoji praktika – tai eksperimentas ligoninėje, trunkantis du mėnesius. Jo metu man teko dirbti Ludwigshafeno, miesto pietų Vokietijoje, ligoninėje – stuburo chirurgijos ir neurologijos skyriuose. Žinoma, praktika – tai ne profesionali medicininė pagalba. Mano užduotis – būti šalia sunkiai sergančių, po operacijų sveikstančių ar pusei metų prie lovos prikaustytų pacientų, juos išklausyti ir kitais būdais parodyti jiems dėmesį bei rūpestį. Medicininė šios užduoties pusė gerokai kuklesnė – temperatūros matavimas, maitinimas tų, kurie patys dėl patirtų traumų negali pavalgyti, pagalba nueinant iki tualeto ir pan. Visgi nepaisant sunkių šio eksperimento akimirkų, kai tekdavo matyti mirštančius ar nuolat silpnėjančius ligonius, pasitaikydavo ir daug tikrai džiugių momentų, kai po savaičių ar net mėnesių, praleistų lovoje, pavyzdžiui, patyrus insultą, ligonis galiausiai išeidavo iš ligoninės pasitaisęs ir su šypsena veide, o tu taip pat būdavai ne mažiau laimingas, nes žinodavai, kad irgi prie to prisidėjai.

Praktikoje – palydėti sveikstančuosius

Trečiasis eksperimentas arba dar kitaip neturto eksperimentas – turbūt pats įdomiausias iš visų penkių. Jo metu mėnesį praleidau Vilniuje – Motinos Teresės iš Kalkutos seserų ir Vilniaus „Carito“ įsteigtuose nakvynės namuose bei reabilitacijos centre žmonėms su įvairiomis priklausomybėmis. Mano užduotis čia buvo kiek panaši į užduotį ligoninėje – tie, kurie sveiksta nuo priklausomybių, pavyzdžiui, atlieka Anoniminių Alkoholikų sukurtą dvylikos žingsnių programą, turi iš naujo mokytis disciplinos, atsakomybės, laiko planavimo ir kitų paprastų įgūdžių, kurių reikia, norint sugrįžti į pilnavertį gyvenimą. Tad praktikos metu turėjau palydėti sveikstančiuosius šioje kelionėje – kartu įgyvendinti tos dienos uždavinius, padėti ruošti maistą, plauti grindis, skalbti drabužius ir atlikti kitus paprastus darbus, kurių jiems reikėdavo mokytis iš naujo.

Šis buvimas šalia ir yra pati įdomiausia praktikos dalis – kartu atliekant įvairias veiklas, sveikstantieji atsiveria, išsipasakoja, prieš tavo akis atverdami visai kitokio pasaulio, nei esi įpratęs matyti, vaizdą. Greitai supranti, kad tavo startinė pozicija gyvenime buvo žymiai geresnė, nei daugelio jų, tad būdamas kartu gali pasistengti bent šiek tiek išlyginti šį skirtumą, atiduodamas tai, ką turi geriausio. Ir tikrai, mėnesio pabaigoje pastebi, kad dovanotas laikas sugrįžta su kaupu – užsimezga draugystės, dovanų gauni Anoniminių Alkoholikų programos knygas, draugiškai patapšnojant per petį ir pajuokaujant: „Čia tau, kad neturėtum tokių problemų, kokias dabar turime mes.“

Atrandi save iš naujo

Taigi, kodėl gi jėzuitų naujokynas – geriausias mano gyvenimo sprendimas? Turbūt todėl, kad per dvejus metus teko ne kartą atsidurti įvairiose nestandartinėse, socialinio paribio ar tiesiog dar nepatirtose situacijose, kuriose neretai atrandi save iš naujo. Kadangi gyvendamas įprastu ritmu, aplinkybėse, kurios yra tau gerai pažįstamos, retai gali pamatyti save iš šono, naujokynas suteikia šią galimybę – pamatyti save iš pačių įvairiausių kampų ir paklausti savęs pačių netikėčiausių klausimų: pavyzdžiui, kaip aš galiu kalbėtis su žmogumi, kuriam šiuo metu yra nustatytas ketvirtos stadijos vėžys? Kokiu būdu galiu suteikti jam vilties? Ir galiausiai galbūt tai jis, o ne aš, yra tas, kuris šią akimirką man duoda daugiau – suteikdamas galimybę tiesiog būti šalia, klausti ir stebėtis jo stiprybe sunkumų akivaizdoje.

Augustas KALINAUSKAS