Juozas Šikšnelis: „Džiaugsmą jaučiu kurdamas“

– Gerbiamas Juozai, gal artimiausiu metu aplankysite su savo kūryba ir gargždiškius?

– Ne iš „fanaberijos“, greičiau iš kuklumo, retai kada siūlausi pats, laukiu pakvietimo, bet kartojuosi: ne iš „fanaberijos“, o nenorėdamas įpareigoti. Gargždai man visą laiką buvo miela vieta, kurios stengiuosi neaplenkti. Čia gyvena visa krūva man brangių bičiulių. Kasmet čionai atvykstu su grupe prozininkų į Prozos rudenį, kažkada esu eksponavęs savo drožinius, ne kartą susitikęs su skaitytojais pas savo mielus kolegas savivaldybės viešojoje J. Lankučio bibliotekoje Gargžduose, taip pat Veiviržėnuose, Šalpėnuose. Šiemet buvome pradėję kalbėti apie drožinių parodą J. Lankučio bibliotekoje, bet viskas liko tik abipusiais norais, kurie, žinia, jau yra pagrindas veiksmui. Jei būsiu pageidaujamas, Gargždų tikrai neaplenksiu.

„Toks jausmas, kad šis žmogus talentų turi tiek daug, kad jie vos išsitenka, veržte veržiasi lauk“, – taip uostamiestyje kalbama apie 65-erių metų klaipėdiškį rašytoją, dramaturgą, skulptorių Juozą ŠIKŠNELĮ. Jis vadovauja ir knygų kalvei – Klaipėdos rašytojų sąjungai ir knygų mekai – Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai. Dar J. Šikšnelis – charizmatiška asmenybė, jis išsiskiria savotišku humoro jausmu ir tuo, kad su juo bendraujant niekada nebus nuobodu.

Kūryboje – pauzė

– Gerbiamas Juozai, paskutinė Jūsų paroda „Baibokai ir jų lazdos“ Klaipėdos etnokultūros centre atskleidžia dar vieną daugiabriaunio Jūsų talento pusę – skulptūras iš medžio ir akmens. Ar daug vietos Jūsų kūryboje užima skulptūra? Juk Jūs, spėju, platesnei auditorijai labiau žinomas kaip rašytojas ir bibliotekininkas?

– Kaip įprasta sakyti, pradėsiu nuo kito galo. Pirmiausia, labai to tikiuosi, tai ne paskutinė paro­da. Nes jei paskutinė, vadinasi, autorius ant lentynos padeda ne tik kaltus, bet ir autus padžiovęs iškeliauja į amžinuosius medžioklės plotus. Atvirai šnekant, dar norėčiau pabūti. Neaišku, ar ką nors išdrošiu, parašysiu, bet norėčiau dar pabūti. Kada nieko nekuri, gauni galimybę pasigerėti kito kūriniais, mat neveltui mano mylimas rašytojas Umberto Eco yra pasakęs: „Kiekvienas rašytojas rašo iš paniekos savo kolegoms, kad kartkartėmis turėtų ką paskaityti“. Jis, aišku, sutirština spalvas, bet kažkiek teisybės pasako, kiekvienas aktyviai kuriantis žmogus dažniausiai „verda savo sultyse“ ir nepasilieka laiko domėtis kolegų kūryba. Deja, apie tai kiek vietos užima mano kūryboje skulptūra, reikia kalbėti būtuoju laiku, nes dabar ji neužima jokios vietos, kadangi prieš gerą dešimtmetį nustojau ja užsiiminėti. Ar dar grįšiu prie jos? Labai tikiuosi. O buvo laikas, kada atšilus droždavau, o atėjus rudeniui ir žiemai – rašydavau. Dabar kitaip, beveik nedrožiu, o rašau pripuolamai, bet mažai. Ta paroda mano biografijoje atsirado neatsitiktinai. Mat šiemet sukako šioks toks jubiliejus, tik nežinau ar žinovai tokią skaičių kombinaciją vadina jubiliejumi. Man tai proga į krūvą sukviesti mielus ir brangius žmones, pabūti su jais, pasisemti iš jų geros energijos, kurią jie, būdami kartu, akumuliuoja. Galvojau, kad ta proga spės išeiti romanas, deja, „šventoji“ Kultūros taryba nefinansavo jo leidybos. Tada prisiminiau, jog turiu išdrožęs ir prikalęs skulptūrų, kurių dar nerodžiau naujojoje bibliotekoje. Taip ir įvyko. Skulptūras vykusiai išeksponuoti padėjo grafikas Romas Klimavičius, akmeninių darbų nuotraukas padarė sūnus Petras. Iš pradžių paroda veikė bibliotekoje, liepos mėnesį persikėlė į Etnokultūros centrą. Tada centro darbuotojos paprašė pavadinimo. Ilgai negalvojęs leptelėjau: „Baibokai“, – prigijo.

Nesvetimas humoro jausmas

– Beje, skulptūrų pavadinimas „Baibokai“ atskleidžia ir pačią kūrėjo asmenybę, kuriai nesvetimas humoro jausmas. Ar daug humoro Jūsų gyvenime ir kūryboje?

– Neperdedant galima sakyti, jog žmogaus gyvenimas yra vien humoras, tik patikslinimas: kas ką supranta. Man patinka patraukti per dantį kitus, neapeinant ir savęs. Bet kartais geranoriškai patraukti per dantį įsižeidžia ir aplinkiniai nesupranta, kada aš juokauju, kada kalbu rimtai. Juk beveik niekada nesišypsau. Specialiai juokinti nesistengiu. Ką reiškia specialiai? Ogi tai reiškia, jog deriniesi prie publikos skonio. O jis, sprendžiant iš komercinių televizijų humoro laidų, gana žemo lygio – ir vulgarus, ir banalus. Nenoriu pasakyti, kad man pavyksta geriau, bet tik noriu pastebėti, jog tėvyniniais humoro „grandais“ neketinu sekti. Ne viską stengiuosi nuleisti juokais, bet daug kur pavyksta tai padaryti. Kažin kada daugiau gali pasiekti: verkdamas ar juokdamasis? Kita vertus,verkdamas sulauksi užuojautos, o juokdamasis užsitrauksi aplinkinių pavydą, sakys: visa Lietuva verkia, dūsauja, o šitas tik juokiasi. Sunku visiems įtikti, bet reikia stengtis būti savimi.

Detektyvus rašė ir slapyvardžiu

– Esate net trylikos romanų, detektyvinių apysakų, novelių ir vienaveiksmių pjesių autorius, apdovanotas ne viena literatūrine premija. Ar šiuo metu ant Jūsų stalo guli naujai pradėta rašyti knyga? Jei taip, apie ką ji?

– Esu priverstas Jus pataisyti: ne trylikos, bet daugiau nei dvidešimties. Tikriausiai nepriskaičiavote detektyvų, kuriuos pasirašinėjau Raido Dubrės slapyvardžiu. Išties, prirašyta daug ir pagal svorį (ne literatūrinį, bet fizinį), ir pagal apimtį bei puslapių skaičių. Net pagal laiką, kurį užtruktum viską iš eilės skaitydamas. Beje, pasidomėjau savo knygų skaitymu Lietuvos viešosiose bibliotekose. Statistika džiugina, nes mano knygos nedulka lentynose, kaip ten sakoma: jas skaito ne tik giminės bei artimieji, bet ir likusieji piliečiai. Žinokite ant mano stalo šiuo metu niekas neguli, nes stalo neturiu. Tiksliau turiu tik darbo stalą, ant kurio guli darbo dokumentai ir jokios kūrybos! Mat daugelis žurnalistų ne kartą provokuojančiai klausdavo: kada spėjote tiek daug prirašyti, juk para teturi tik 24 val. o iš jų 8 val. turite praleisti valdiškame darbe? Dabar namuose darau remontą, galima sakyti kapitalinį, nes išmečiau visus turėtus baldus, o naujų dar neįsigijau. Rašytinėje kūryboje, kaip jau buvau užsiminęs, irgi pauzė. Per dvejus metus tesugebu parašyti vieną novelę ir vieną esė. Tiesa, esu pabaigęs romaną, jis kol kas „kabo“ leidykloje, nes negauna finansavimo. Rašymas kaip ir kiekvienas užsiėmimas nepakenčia pauzių, padarai pauzę ir staiga supranti, jog gali gyventi ir nerašydamas. Tikriausiai žinote tą sparnuotą frazę: „aš negaliu nerašyti“. Tokiam tenka patarti: nerašyk vieną dieną, savaitę ir galėsi. Patikrintas metodas.

Rezultatas skiriasi nuo idealo

– Kas Jums labiau teikia džiaugsmo: kūrybos procesas ar rezultatas? Kokiu savo kūriniu pats labiausiai didžiuojatės?

– Ačiū už klausimą, retai kas jį užduoda. Dažniausiai žurnalistai, ypač jauni, klausia: kas jus paskatino kurti? Kokį šimtą kartų girdėjau šį klausimą ir nė karto neradau į jį atsakymo. O jūs tiksliai suformulavote klausimą. Džiaugsmą jaučiu kurdamas, o ne matydamas pabaigtą skulptūrą ar dažais kvepiančią knygą. Sukūręs kūrinį tejauti tuštumą, ne pasididžiavimą ar džiaugsmą. O rezultatas visada skiriasi nuo idealo, kurį nori matyti. Kol klaidžioji kūrybinių ieškojimų patamsiuose įsivaizduodamas, kad gimsta šedevras, kokio dar nematė pasaulis, jauti nepaprastą malonumą bei pakylėjimą, bet padėjęs paskutinį tašką rašinyje ar paskutinį kalto kirtį, suvoki, jog idealas nuo rezultato gerokai skiriasi. Todėl knieti daugelį savo kūrinių perdaryti. Deja, suvokiu, kad tam nei galimybių, nei laiko neturiu. Kita vertus, visai nepavydžiu savimi patenkintais kūrėjais, kurie įsitikinę, jog kiekvienas jų parašytas žodis yra genialus, kiekvienas darbas yra vertas Nobelio premijos ir garsiausių pasaulio muziejų salių. Viliuosi, jog mano situacija teikia vilties tobulėti, o savęs pervertinimas užkerta tam kelią. Juk kas pakels katinui uodegą? Susilaikysiu nuo atsakymo, kurį kūrinį vertinu labiausiai…Yra keletas parašytų kūrinių, kuriems nesu abejingas, bet viliuosi, kad pačius geriausius kūrinius dar sukursiu. Jeigu spėsiu, beje…

Skaitymui – itin išrankus

– Ar pats daug laiko skiriate knygų skaitymui? Kaip vertinate elektronines knygas? Ar nemanote, kad jos ilgainiui pakeis popierines?

– Jūsų klausimas primena seną anekdotą: „Aš juk rašytojas! – išdidžiai sako čiukčia.“ Bet knygų skaitymui kasdien skiriu nuo 1 iki 2 valandų. Tai yra rytinės valandos, po pusryčių, geriant rytinę arbatą, šviežia galva. Skaitymui esu itin išrankus ir nesirenku gerų knygų, stengiuosi ir ieškau tik geriausių. Laiko užima ir „privaloma“ lektūra, kada draugai, bičiuliai ar gerbtini žmonės prašo perskaityti jų kūrinius ir pristatyti viešumai arba parašyti recenziją. Esu seno kirpimo, todėl pirmenybę teikiu įprastoms, popierinėms knygoms. Bet nuo realybės nepasislėpsi tarp bibliotekos lentynų. Vyksta revoliucija, kažkada panaši vyko, kai Gutenbergas išrado knygų spausdinimo mašiną. Rankraštinių knygų savininkai bei vienuolynų perrašinėtojų armija liko be darbo ir net skaitytojai, įpratę prie įmantraus rankraštinio šrifto, sunkiai pratinosi prie naujų sąlygų. Bet išgyveno ir rašantys, ir skaitantys. Išgyvensim ir mes, tik labai abejočiau, kad elektroninės knygos visiškai išstums popierines. Juk tikram skaitytojui knyga, visų pirma, tai kūnas, o ne dvasia, jam svarbu popierinių puslapių šnarėjimas, knygos kvapas, svoris, forma. Argi skaityklė ar kompiuterio monitorius gali tai atstoti? Beje, vieną mano detektyvą „Eglės“ leidykla jau išleido elektronine forma.

„Gal išties per daug rašančių?“

– Kaip vertinate šiuolaikinę lietuvių literatūrą? Ar nemanote, kad „rašytojų“ šiandien daugiau negu skaitytojų, nes rašo visi, kas tik netingi. Kaip skaitytojui atsirinkti kokybišką grožinę literatūrą?

– Jūsų klausimai vienas už kitą sunkesni. Jau esu viešai išpažinęs, kad lietuvių literatūra man sustojo ties B. Radzevičiumi,

A. Ramonu, J. Apučiu, S. Geda, J. Marcinkevičiumi. Sustojo ir nejuda iš vietos. Gal išties per daug rašančių? Dabar leidybos neriboja nei ideologiniai, nei meniniai suvaržymai. Tik ekonominiai. Turi pinigų – leisk savo „šedevrus“, sapaliojimus, sapnus, nuojautas, ką tik sugebi užrašyti. Net su gramatinėmis klaidomis, niekas nedraudžia, niekas nereguliuoja. Dažnai leisdami knygas autoriai net nesvarsto, kam jos skirtos, kas jas skaitys, kokiame bibliotekos užkaboryje jos leis savo nykias dienas, jos rašomos ir leidžiamos iš tuštybės. Prisimenu citatą, tik autorių užmiršau: „Medžiai – poemos, kurias žemė rašo danguje, mes juos kertame, gaminame iš jų popierių, kad turėtume ant ko užrašyti savo tuštybę“. Pastaruoju metu pervertinamos literatūrinės vertybės, dažnai suabejojama tiek metų klasikais laikytais autoriais, jiems prikaišiojamos būtos ir nebūtos nuodėmės, dažniausiai ideologinio pagrindo. Kartais atrodo, kad mes neturėjome vertų autorių, nuo kurių prasidėjo mūsų literatūra, kad ji prasidėjo šiandien nuo neapsiplunksnavusio jaunuolio, kuris išleido pirmąją knygelę, o rėksminga grupelė draugų sutartinai ją išgyrė ir paskelbė jį esant genijumi. Jam tiek ir tereikėjo – pasijutęs genijumi jis drabstosi purvais ir putomis, nes jam dingojasi, kad vietos literatūriniame Panteone jam gali pritrūkti. Išmirė senoji kritikų karta, kuri mokėjo išlaikyti balansą tarp praeities ir dabarties. Šiuolaikiniams kritikams, drįstu teigti, yra tik du kriterijai: savam ratui priklausantis autorius arba kūrinys, savo tematika ir stilistika artėjantis link Europos. Visa kita – etnografinis šlamštas. Todėl geriau neklauskite, ką manau apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, nes mano nuomonė daug kam gali nepatikti.

Biblioteka – vieta visiems ir viskam

– Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka – stiprus uostamiesčio kultūros centras, kuriame nuolat pilna žmonių, ypač jaunimo. Kaip šiais, visagalio interneto laikais, pavyksta sudominti klaipėdiškius, kad jie taip gausiai lankosi pas jus?

– Savo darbe stengiamės vadovautis principu: biblioteka – vieta visiems, vieta – viskam ir viskas čia vietoje. Bet tai ne visai tai, ko iš mūsų tikisi šiuolaikiniai teoretikai, žūtbūt bandantys praplėsti bibliotekos funkcijas ir tokiu būdu pritraukti naujus lankytojus. Jiems atrodo, kad užsukęs į biblioteką žmogus gali ne tik sutvarkyti savo dvasinius, bet ir buitinius bei ūkiškus reikalus: pasidaryti manikiūrą ar šukuoseną, apmokėti sąskaitas, užsiregistruoti pas gydytoją ir panašiai. Tą siūlantys ne patys sugalvojo, bet, kaip Lietuvoje įprasta, nusižiūrėjo nuo užsienio. Man taip neatrodo, nes tai mes jau turėjome. Vyresnioji karta prisimena bibliotekininkes, kurios buvo verčiamos surašinėti galvijus, platinti valstybės obligacijas ir panašiai. Nebūčiau linkęs prie to sugrįžti. Man biblioteka tai, visų pirma, knygos, informacijos kultas. O priemonės sužadinti aistrą skaitymui, knygai turėtų būti susijusios su tuo. Todėl mes didelį dėmesį skiriame parodų organizavimui, muzikinėms–literatūrinėms programoms, kitaip sakant, viešiesiems renginiams, kurie netiesiogiai susiję su knyga. Žmogus, užsukęs į biblioteką, savo draugo parodos atidarymą, apsidairo, pamato, kaip čia viskas miela, ir sugrįžta.

Kalbėjosi Jolanta BENIUŠYTĖ

Juozas Šikšnelis

APLINKUI

Iš ciklo „Vasaros paistaliojimai“

Žinau, kalbininkai ims įrodinėti ir jie, būdami savo susikurtų taisyklių vergais, liks teisūs: aplinkui tai ne tiesiai, bet lanku, o aš bandau pasakyti, jog aplinkui yra tai, kas apie mane. Nežinia, ar supratote, bet šia painialyne visai nenorėjau jūsų suintriguoti ar atkratyti nuo teksto skaitymo. Tiesiog bandžiau apsidrausti. Taigi aplink mane: po vakar nupjautą veją tupinėja varnėnai žvitriai ieškodami ir rasdami tik jiems tinkamą kąsnį. Ar jis sotus, sunku atsakyti, nes paukščio judesiai nervingi, tik šmakšt, tik makt ir grobis jau snape. Tarp senių mak­linėja ir vienas jauniklis. Jo interesas kur kas globalesnis nei senių, jam kaip ir man, įdomu kas aplink. Saulė, vakar sąžiningai šildžiusi žemę ir nesileidusi užklojama debesų, šiandien gerokai išsikvėpus ir tarsi per jėgą, nenoromis siunčia žmonėms vakarykščios šilumos likučius. Žydi putinai, baigia nužydėti gudobelės. Kaimynų Brisius loja ant visko, kas juda. Beje, jį maloniai kalbindavau, kol kartą urgzdamas ir šiepdamas iltis vos neišvertė tvoros, todėl dabar eidamas pro šalį primenu nemirtingą Biliūno kūrinio pavadinimą: Brisiaus galas. Kaimynų šuo Biliūno nėra skaitęs, nebent jo šeimininkai, ypač senoji Eleonora, kuri vaikštinėja po kiemą su šventomis giesmėmis lūpose, o pauzėse švelniai kalbina savo gyvūniją: keletą katinų, penkias vištas bei Brisių, sūnaus stengiasi nekabinti. Bendrauti su gyvūnija, kurią irgi sutvėrė tas pats Dievas, jai sekasi kur kas lengviau, nes gyvūnai neturi progos suvokti, jog raminamai taikus, pilnas užuojautos ir empatijos balsas, pagaliau šventos giesmės prilipę prie lūpų, tėra kaukė, kurią nuplėšti sekasi tik kaimynams žmonėms. Juk jeigu širdis užpildoma meile vienai gyvasties rūšiai, kas lieka kitoms? Bet tai dar ne viskas aplink. Dar gandrai, susisukę lizdą ant elektros stulpo. Ir ką tu jiems? Netoliese stovi šimtametė pušis, kurios viršūnę gerą dešimtmetį vainikuoja lizdas. Ne viena paukščių karta iš čionai išskrido į šiltuosius kraštus, gal ne viena grįžo atgalios pratęsti giminės, bet jau keletas metų, kai šis lizdas tarnauja kaip „laisvas plotas“ atsitiktinėms poroms, o kas ten žino, gal net netradicinės seksualinės orientacijos paukščiams. Taigi gandrai be Lesto žinios privatizavo vieno elektros stulpo viršūnę ir net nesirengia mokėti nuomos mokesčio. Vienas sėdi ant kiaušinių, kitas laikas nuo laiko parskrisdamas ir garsiai kleketuodamas, atryja sliekus, varles ir kitokius gardumynus. Kaip jie keičiasi ir peri, nesiimu aprašinėti, nes gamtos gyvybės ratas man yra didžioji paslaptis, nors ir plačiai aprašinėta įvairiuose interneto portaluose. Kažkas yra pasakęs: gyvenimą jau patyriau, beliko viena paslaptis – mirtis. Cituoju iš atminties, todėl galimi nukrypimai nuo pirminio šaltinio, esmė išlieka: nardant ir tikint tuo ką atrandi internete, paslapčių nelieka, tad ir gyventi tampa neįdomu. Saugokitės ne nežinančių, o visažinių ar bent tokiais besidedančių. Bet užnešė į šalį. Prie durų nuolatos budi galudienis katinas, nors jo šeimininkė jau čionai paminėtoji, ir deklaruoja meilę gyvūnijai kalbindama lyg žmones, bet katinas ateina čionai paėsti. Nėra įkyrus, gailiai nežiūri į burną kada valgau, nemiaukia, nesitrina prie kojų, galima sakyti elgiasi oriai, o greičiau vangiai, todėl viskas būtų neblogai, bet turėdamas virškinimo problemų dažnai mūsų gardumynus čia pat atpila garsiai žiaukčiodamas ir tampydamasis. Po langu augančioje obelyje peri karvelis. Toks pasitikėjimas džiugina, juk jo taip trūksta tarp žmonių. Už vartų, take į netoliese dunksantį mišką, riogso pastatas paleistais viduriais. Dievaži, anei kiek neperdedu, nes šalia žolėje mėtosi generatorius, kuro siurblys ir kitos dalys kabeliais ir žarnelėmis sujungtos su variklio likučiais. Kaimynas iš kito šono turtingas tokiais technikos stebuklais, vien automobilių miruolių turi tris, o kur dar riogsantys kieme šaldytuvai, dujinės viryklės, mikrobangės, keli dviračiai, sulūžę baldai ir kiti rakandai. Ir viskas vietoje, po ranka ir akimis, kad nereikėtų ieškoti, sukti galvos. Tiesa, jau nieko ir niekam niekada neprireiks, tad belieka laukti, kol sparčiai auganti žolė viską paslėps nuo pašalinių akių. Tiesą sakant, šeimininkui pašalinės akys ar nuomonės ne itin rūpi, nes jis gyvena savo pasaulyje, kuriame nėra palikta vietos kitiems, užtenka savų rakandų. Tokie žmonės nepavydūs, tolerantiški kitokiam gyvenimo būdui. Aš irgi savajam, bet, kaip matote, man rūpi, kas aplink mane, nors jokios įtakos vaizdui, kurį piešiu žodžiais, neturiu – nei pavydo, nei meilės, abeja.

2015 06 09

Atostogos, bandant grįžti prie rašymo