Ką vadinsime lietuviška kultūra ateityje?
Pačia bendriausia prasme kultūra yra veiklos sritis, priešinga gamtai. Ši skirtis kyla iš lotyniškos šių žodžių etimologijos – cultura reiškia kultivavimą, dažniausiai žemdirbystės, agrokultūros srityje, o natura – gamtos pasaulį. Istorijoje kultūromis vadiname skirtingas epochas – viduramžius suprantame kaip viduramžių kultūrą, Antiką kaip epochą, kuriai būdinga Antikos kultūra, o modernybę kaip laiką, kuriam būdingas modernus požiūris.
Įdomu, kad šiandien kultūrą dažniausiai suvokiame kaip atskirą sritį, atsietą nuo kitų žmogaus veiklų – ekonomikos, politikos ar socialinės sistemos. Tačiau kiek atsitraukus ir pažvelgus iš perspektyvos, sąsajos tarp kultūros ir politikos ar ekonomikos tampa itin aiškios. Tai, kaip suprantame politiką ar kitus reiškinius, taip pat yra mūsų kultūros dalis, nors to ir neįvardijame.
Tad kokia yra mūsų gyvenamo laiko kultūra, jeigu bandytume į ją žvelgti kaip į visumą? Ar iš viso egzistuoja lietuviška kultūra? Ir jei taip, koks jos santykis su pačiomis artimiausiomis kultūromis – vakarietiška kultūra, iš rytų ateinančiomis kultūros įtakomis, galiausiai kaip ji žiūri į save pačią?
Senasis Lietuvos pasakojimas
Lietuvos įkūrimo mitas jau pačioje pradžioje remiasi į vakarietišką, konkrečiau antikinę, romėnišką kultūrą. 16 a. Lietuvos metraščiuose yra aptinkamas legendinis Romos didikas Palemonas, Nerono giminaitis, kuris pagal Lietuvos metraščių Platesniojo sąvado versiją gelbėjosi nuo Nerono persekiojimų ir su šeima bei 500 valdinių pabėgęs iš Italijos bei apsigyvenęs prie Nemuno, Jūros ir Dubysos upių. Pasak kitos versijos, pateikiamos Plačiajame Lietuvos metraščių sąvade, Palemonas gyveno 5 a. ir į Lietuvą bėgo nuo hunų genčių sąjungos vado Atilos.
Bet kuriuo atveju mėginimas Lietuvos valstybę susieti su antikine kultūra – labai stiprus. Tokio mąstymo atspindžių galime gausiai aptikti ir vėliau. Lietuvių kalbos fonetinis lyginimas bei siejimas su lotynų ir graikų kalbomis, J. Basanavičiaus teorijos, siejančios senovės graikų ir lietuvių kilmę, galiausiai K. Donelaičio lietuvių kalbai pritaikytas hegzametras, antikinis rimavimo būdas, kuriuo parašyti klasikiniai Homero ir Hesiodo veikalai – visa tai, to paties mąstymo pėdsakai, nuolat bandant Lietuvą kaip įmanoma glaudžiau susieti su Vakarų kultūros ištakomis.
Kas mes nesame?
Istorinis Lietuvos pasakojimas, jos kilmės ir ištakų ieškojimas Romos kultūroje neatsirado tuščioje vietoje. Viena iš pagrindinių įtakų, paskatinusi Lietuvą suvokti kaip neatskiriamą Vakarų kultūros dalį, buvo spaudimas iš rytų, tuometinės Maskvos kunigaikštystės. Su Maskva Lietuvos Didžioji kunigaikštystė kariavo beveik nuolatos, nuo pat 15 a. Dažniausiai valdoma niekieno nevaržomo kunigaikščio, o vėliau caro Maskvos didžioji kunigaikštystė Lietuvos metraščiuose neretai buvo apibrėžiama kaip „despotija“.
Dėl šios priežasties Lietuvos politinė sistema buvo kuriama, kaip atsvara despotiškam, absoliučiam ir kartu nebaudžiamam valdymui. Įdomu yra pažvelgti į Antrąjį Lietuvos statutą, kuris bene geriausiai atspindi jau tuometes lietuvių pastangas valdyti kunigaikštystę remiantis naujausiomis to meto teisės, filosofijos ir politikos idėjomis – įgyvendinti visų piliečių lygybę prieš įstatymą, užtikrinti pagrindines teises, įgalinti parlamentinį, respublikonišką valdymą.
Pirmiausia, Antrasis Lietuvos statutas, įsigaliojęs 1566 m., įtvirtino parlamentinę Respublikos santvarką – numatė visuotinių seimų rinkimosi tvarką, kuris didžia dalimi buvo renkamas vietos pavietų seimelių, taip suteikė teisę ne tik diduomenei, bet ir bajorijai reikalauti visuotinio seimo sušaukimo. Statutas taip pat naujai apibrėžė ir pilietybės sampratą: visateisiai Kunigaikštystės piliečiai – tai bajorai ir žemvaldžiai, atliekantys karo prievolę bei turintys teisę spręsti apie savo pavieto bei Respublikos reikalus seimeliuose. Žemės valdymas ir nuo jos eita karo tarnyba tapo pilietybės pagrindu.
Žvelgiant į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės praeitį yra įdomu pastebėti, kad lietuviškos tapatybės refleksijų pagrindu tapdavo ne tik agresija bei despotiškas valdymas rytuose, bet kartais ir kritiškas žvilgsnis į Vakarus. LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega po 1572 m. Šv. Baltramiejaus naktį Paryžiuje įvykusių hugenotų skerdynių rašė, jog Lietuvoje toks žiaurumas nebūtų įsivaizduojamas ir Vakarai, veikiami kontreformacijos nuotaikų, yra tapę pernelyg barbariški.
Kur esame dabar?
Galbūt pateikti kontekstai ir gali atrodyti mums tolimi, tačiau šiandienos Lietuvos kultūrinė bei politinė tapatybė vis dar formuojasi veikiama tų pačių jėgų – Rusijos despotizmo ir vakarietiškos kultūros. Gerai žinome, kad nenorime būti Rytuose, tačiau buvimas Vakaruose taip pat kelia nemažai iššūkių. Pernelyg dažnai jaučiamės nepilnaverčiai prieš Vakarų Europos valstybes ir stengiamės bet kokia kaina tapti panašūs į jas pamiršdami, kad patys turėjome neprastesnę teisinę ir parlamentinę tradiciją. Galiausiai mūsų kartu su Lenkija sukurta 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija rikiuojasi antroji pasaulyje.
Neblogai šią problematiką yra suformulavęs politologas ir filosofas Alvydas Jokubaitis, Delfi.lt portalo laidoje „Iš esmės“ diskutuodamas su prof. Vytautu Landsbergiu: „1918 m. atsiradusi valstybė yra vadinama tautine valstybe, nes suverenas yra tauta. (…) Dabartinė valstybė atsikūrė žiūrėdama į tautinę valstybę. Tačiau įstojus į Europos Sąjungą, atsidūrėme bendrijoje, kuri vis dar ieško savęs. Europos Sąjunga yra kuriama panašiai, kaip buvo kuriama Lietuvos Respublika tarpukariu – ji yra kuriama elito, apsišvietę nori vesti tuos, kurie yra neapsišvietę. Dėl to per paskutinius metus matėm nemažai arogancijos, žmonės pradedami vadinti atsilikusiais, nenorinčiais eiti pažangos keliu. Tačiau demokratijos prigimtis kitokia – ji privalo leisti visiems išsakyti savo poziciją.“
Tad atsakymas ar bandymas atsakyti į klausimą, kokia bus lietuviška kultūra ir tapatybė ateityje, pirmiausia turi remtis savo tradicijos ir atminties išsaugojimu, suvokimu, jog taip pat turime turtingą parlamentinį ir demokratinį palikimą. Šis suvokimas sovietinės okupacijos metais kiek nunyko, kaip ir tarpukariu kurta lietuviška politinė mintis. Todėl ypač svarbu jį gaivinti. Šiuo metu taip arti mūsų vykstančio karo akivaizdoje tinka prisiminti ir Antrojo Lietuvos statuto eilutes iš krašto gynybą aptariančio skyriaus, kuriame „meilė Respublikai“ nurodyta kaip svarbiausia karo tarnybos paskata: „Esant būtinybei visi kunigaikščiai ir mūsų viešpačių valdiniai turi eiti karo tarnybon iš meilės Respublikai, gindami savo žmonas ir vaikus, savo tėviškės nuosavybę“.
Augustas KALINAUSKAS
