Kai negali pakeisti situacijos

Sunku beįvardinti nesibaigiančius procesus: įvairių sričių reformas, politinius žaidimus, būsimų rinkėjų viliotinius, nepatogių žmonių patraukimą šonan ir nevaldomą kainų šokį. Viskas atrodo taip, lyg būtų bandoma žmonių kantrybė ir ištvermė, jų prisitaikymas gyventi nuolatiniame nerime. Prieš tai buvusi prezidentė, tarsi drąsindama mus ateičiai, net savo knygą pavadino „Nustokim krūpčiot“. Galgi iš tiesų, kai negali pakeisti situacijos, reikia keisti požiūrį?

Pastaruoju metu man ima patikti vienas ekonomikos apžvalgininkas, kuris į išgąstingus klausimus užtikrintai pateikia savus, dažniausiai šokiruojančius atsakymus. Kartą TV laidoje rūpesčių prispausta verslininkė jo klausia, kaip beišgyventi, juk tokios verslo sąlygos veda tiesiai į bankrotą. „Tai bankrutuokite, – ramiai dėsto ekonomistas. – Dabar pats geriausias laikas tai padaryti. Juk kad kažką pradėtumėte, pirmiausia turite kažką baigti.“ „Šitoks kainų kilimas, patys būtiniausi produktai beveik dvigubai pabrango“, – baisisi kita laidos dalyvė. „Taip, tai normalu, – aiškina pašnekovas, – vadinasi, išaugo žmonių perkamoji galia. Lietuvoje kaip niekada daug turtingų žmonių. Kol žmonės pirks, tol ir kainos augs.“ Kadangi ekonomikos dėsnius menkai išmanau, tai pirma mintis labai nedraugiška: „Pasipūtęs cinikas, kokio nors banko statytinis.“ Bet paskui galvoju: ogi tiesos tai yra. Lietuvių pinigai tiesiog sprogdina bankus, net litų dar ne vieną milijoną kažkas namuose saugo, matyt, gaili išsiskirti. Pirkimai nesustoja, vakarais miestų kavinėse ir restoranuose (pažiūrėkim kad ir į Klaipėdą) visi staliukai užimti, žmonės linksminasi, ūžia. Toks vaizdas tarsi patvirtina minėto apžvalgininko žodžius, kad ir įžūlius, skaudinančius, bet iš dalies teisingus. Tik ką daryti, jeigu esi toli nuo to ūžesio? Jeigu galvoje ūžia mintis, kaip išgyventi, kaip neprasiskolinti? Kaip nesipiktinti tais galinčiais, turinčiais, perkančiais?

Dabar iš tikrųjų gyvename piniginio kulto laiką. Ir, kaip sako sociologai, dėl to esame patys kalti, nemokame nuoširdžiai džiaugtis, gėrėtis, nesigamina kažkaip mumyse laimės hormonas. Užtat neigiamos emocijos burbuliuoja lyg koks pragaro katilas. Pasikeitė net pokalbių temos. Susitikę žmonės nebekalba arba retai kalba apie knygas, teatrą, kiną, apskritai kultūrą. Užtat jie kalba apie savo turtėjančius namus, pirkinius, egzotiškas keliones, pasiskonėdami dėsto būsimas galimybes. Dargi prieš kokį dvidešimtį metų tai būtų laikoma didelės nekultūros požymiu, dabar, atrodo, jau tampa norma. Įsivaizduokit, kaip naiviai tame fone nuskambėtų: „mano sode obelys jau sukrovė žiedus“ arba „šiandien baigsiu skaityti gerą knygą“… Gal todėl daugiausia pokalbiai trumpi, nelinksmi ir pats bendravimas kažkoks prėskas paliko, lyg juo būtų imta ir persisotinta. Taigi ne tik pandemija kalta, kad tyli poetai, populiariausios prozininkų knygos primena senų prostitučių užrašus, o gerą filmą salėje žiūri vos keli žmogeliai.

Užtat kaip lengvai dabar žmonės keičia darbovietes, kolektyvus. Plest vienur, plest kitur, vienoje „lesyklėlėje“ palesė, šoktelėjo į kitą – ir ten gerai. Jeigu tik lesalo, t. y. pinigų, sočiai randa. Todėl vis rečiau ir rečiau pasigirsta, jog „dirbau iš širdies, atidaviau širdį, tai mano svajonių darbas.“ Tokie idealistai išeidami net geru, nuoširdžiai tariamu žodžiu ne visada palydimi. O dar skaudžiau, kai neretai visas puikiai vertintas įdirbis tiesiog nutrinamas, sumenkinamas, nes, matyt, reikalingas tamsus fonas naujai atėjusiojo šviesai paskleisti. Toks, sakykim, trumpiausias saviraiškos kelias – parodyti, jog prieš tai buvo blogai, o dabar tai jau aš padarysiu. Va, todėl ir nesibaigia Lietuvoje įvairios postų rokiruotės, reformos, jaukdamos gyvenimą ir kvailindamos žmones. Net pats žodis „reforma“ erzina, per daug juo naudotasi dangstant sumanytojų neišmanymą, garbėtrošką ir norą pasipelnyti. Mano minėtasis ekonomikos vertintojas ir tam randa atsakymą – jeigu žmonės tyli, vadinasi, jiems gerai.
Šiandien reikia tylos, nes rytoj – Sausio 13-oji, skaudžiausia, liūdniausia, bet tuo pačiu ir viltinga diena. Ji dar ir dar kartą primena, jog viską galima pakeisti, kol esi, kol turi vertybių orientyrus.