• 18 rugsėjo, 2021
|

Kaip Lietuvai būti pasaulyje, neprarandant galvos, širdies ir supratimo, kas esame

Ar Kovo 11-osios Lietuva – tai jau nauja epocha, kuriai savo istoriją dar reikės papasakoti? Tad kaip atrodys šis pasakojimas? Ar valstybės praeitis gali įkvėpti ateitį? Kodėl istorija veikia mūsų šiandieną – pasirinkimus, akiratį, politiką bei diplomatiją?

Į šiuos ir kitus klausimus atsakyti bandė Seimo Ateities komitete vykusi diskusija „Kokiu istoriniu pasakojimu remsime savo Respublikos ateitį?“ Įvadinius pranešimus skaitė istorikas Alfredas Bumblauskas ir visuomenininkas, kultūros istorikas Darius Kuolys. Tad trumpai apie pagrindines jų mintis.

Smetoninis istorijos pasakojimas

Esminę Alfredo Bumblausko tezę galima suformuluoti taip: Lietuvoje vis dar tebedominuoja stiprus smetoninės Lietuvos istorinis pasakojimas, paremtas Šapokos veikalu „Lietuvos istorija“. Jame itin mažai vietos yra skirta Lenkijai, Lietuvos žydams, o Gudijos ir visai nėra. Dėl to šis pasakojimas menkai tinkai šiandienai, kai reikia bendrauti su kitomis valstybėmis: „Jeigu tokia istorijos interpretacija gyvename dabar, kai su Lenkija atsirado strateginės partnerystės idėja, išeina komedija. (…) Prisiminkime, kad A. Smetonos Lietuva neturėjo jokių draugų, A. Smetona nebuvo išvykęs į nei vieną pasaulio šalį. O mums reikia bendrauti su Vašingtonu, Briuseliu.“ Dėl to A. Bumblauskas pabrėžė, kad mums svarbu atkreipti dėmesį ir į kitus Lietuvos istorijos dėmenis – naratyvus, kurie smetoniniame mūsų istorijos pasakojime tarsi pasimeta – Vilniaus, kaip šiaurės Jeruzalės, kaip daugiataučio ir daugiakultūrio bei tolerantiško miesto, taip pat Gudų tautos vaidmens, kuriant Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę. Ir, žinoma, svarbu nepamiršti kitų pasakojimų, atskleidžiančių Lietuvos europėjimą, buvimą lygiaverte Vakarų pasaulio dalimi. Tai, anot istoriko, turėtų padėti Lietuvai glaudžiau megzti santykius su kaimyninėmis valstybėmis, darniau organizuoti diplomatiją, netgi efektyviau spręsti šalies vidaus politikos problemas.

Tik dirbtinis konstruktas

A. Bumblausko tezėms oponavo, jas tikslino ir pildė kultūros istorikas Darius Kuolys. Anot jo, du tarsi konkuruojantys istoriniai pasakojimai yra tik dirbtinis konstruktas, nes taip supriešinama senoji Lietuvos kunigaikštystė su modernia tarpukario Lietuva ir Kovo 11-osios epocha. Kitaip tariant, supriešinama daugiatautė ir įvairiakalbė LDK su tautine ir lietuviškai kalbančia tarpukario Lietuva bei modernia Lietuvos Respublika. Iš tiesų tikrasis istorijos naratyvas yra kiek sudėtingesnis – šie pasakojimai papildo vienas kitą – tiek dažnai dominuojanti smetoninės Lietuvos istorija, tiek ir kitos Lietuvos istorijos interpretacijos turėtų papildyti, bet ne užgožti viena kitą. Anot kultūros istoriko, lietuviškumas ir lietuvių kalba egzistavo jau ir daugiakalbėje LDK tradicijoje šalia kitų kultūrų, kalbų ir papročių. Jogaila su Vytautu kalbėję lietuviškai, tūkstantiniai lietuvių kalbos vadovėlių tiražai taip pat buvo leidžiami jau 18 amžiuje, dar gerokai prieš atsirandant tautinės valstybės idėjai.

Vertė – bendra patirtis

Koks pasakojimas apie Lietuvą, jos istoriją ir dabartį galėtų mus įkvėpti šiandien? Dažnai atrodo, kad po įsijungimo į europines ir transatlantines organizacijas Lietuvai stinga aiškumo ir veržlesnės politinės krypties. Iš keleto „Idėja Lietuvai“ projekto metu pasiūlytų idėjų viešojoje erdvėje ir politinėje parlamento programoje šiuo metu galima girdėti tik menkus atgarsius. Vis dėlto jaunajai Lietuvos kartai, anot istoriko Aurimo Švedo, yra labai svarbu tai, kokiu naratyvu, kokiu istoriniu pasakojimu remsis valstybė: „Trisdešimtmečiai jaučia gyvą poreikį naratyvui, kaip ir kodėl ir ką mes patyrėm tapdami tuo, kuo esam dabar. Tai aš mačiau, kaip vienas iš MO parodos „90-ųjų kodas“ kuratorių. 150 tūkst. žmonių atėjo įsitikinti, kad Kovo 11-osios epocha nėra atsitiktinumas, kad jų tėvų ir senelių bandymai toje epochoje išgyventi kažką reiškia, kad mūsų bendra patirtis turi vertę ir kad esame siejami tam tikrų dalykų.“ Galiausiai istorikas kėlė retorinį klausimą – mūsų Konstitucijai, pagrindiniam įstatymui, kuriuo vadovaujamės, jau 30 metų, bet ar esame pasirengę švęsti šią iškilią datą, kaip, pavyzdžiui, minime Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją, kuri, beje, yra pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje po JAV konstitucijos?

Sukurta daug idėjų

Visgi per trisdešimt metų sugalvota daug idėjų ir padaryta tikrai daug. Viena iš pagrindinių krypčių, anot A. Švedo, yra istoriko E. Gudavičiaus Lietuvos europėjimo naratyvas, kurį jam suformuluoti padėjo būtent laisvės epocha. Taip pat Gintaras Beresnevičius, religijotyrininkas ir etnologas, yra iškėlęs tezę, jog mažos valstybės, dalyvaudamos Europos Sąjungos politiniame gyvenime, gali labai daug nuveikti, sudarydamos koalicijas prieš didžiąsias valstybes ir taip stiprindamos savo tapatybę. Tomas Venclova taip pat yra išsakęs mintį, jog pasaulis vis daugiau ir daugiau yra Lietuvoje ir Lietuva vis daugiau ir daugiau yra pasaulyje. „Šią abipusę sąveiką galima laikyti tapatybės praradimu, bet galima žvelgti ir optimistiškai, nes tai gali sustiprinti mūsų tapatybę, jei kelsime klausimą, kaip mums būti pasaulyje, neprarandant galvos, širdies ir supratimo, kas esame“, – tokie, anot istoriko, yra trys pamatiniai Kovo 11-osios epochos stulpai, kurie labai aktyviai buvo kuriami per visus trisdešimt metų.

Augustas KALINAUSKAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių