Karantino dienoraštis
Praėjusią dieną atsikėliau trečią valandą nakties, nes susapnavau košmarą. Neužmigau, nors bandžiau, tad ketvirtą ryto išlipau iš lovos. Kamavo stiprūs ir labai neigiami jausmai. Labai išsigandau, nes atrodė, kad sapnas yra realybė. Kartojau sau: tai tik sapnas, tai tik sapnas… Jaučiu, kaip mane pradėjo neigiamai veikti karantinas, nes jaučiuosi nuolat izoliuotas. Susitinku su draugais tik vieną du kartus per savaitę, einame pasivaikščioti prie jūros.
Katės ritualai
Šiuo metu gyvenu su kate Zita, tačiau ji neatstoja žmogiško bendravimo. Dažnai iš žmonių girdžiu frazę: įsigysiu katę arba šunį ir gyvensiu vienas. Žinoma, smagu, kad gyvūnėlis murkia ar miaukia, minko savo pėdutes į patalynę, laižo ranką, nes taip išreiškia savo meilę. Tačiau su kate negaliu pasikalbėti, nes ji visą dieną guli ant akvariumo arba spintoje. Dienomis prisėlina tik tada, kai nori valgyti ir vėl tipena prigulti. O kai einu miegoti, tai išlenda iš kokio kampo ir atsėlina kaip ponia į patalus. Visada juokiuosi, kad ji įsivaizduoja esanti Paryžiaus princesė, nes gyvena gatvėje, kurios pavadinime yra žodis Paryžius…
Tinginys ir elgeta
Kai šiuo metu tokia situacija, pradėjau dar intensyviau rašyti dienoraštį. Tą rytą labai daug prirašiau, ėjau pasportuoti, nusiprausiau po drungnu vandeniu ir nutariau gaminti tinginį. Buvo šešios ryto. Ištirpinęs sviestą supratau, kad nusipirkau ne tą kondensuotą pieną, jis buvo nesaldintas. Likau be tinginio. Virtuvės reikaluose dažniausiai moku gaminti tik į minusą. Kartais sugadinu mėsą, prideginu, netinkamai iškepu, per daug pridedu, ko nereikia, bet aš išmoksiu. Prisiminus, kaip gaminau prieš metus, tai dabar man sekasi puikiai!
Laukiau aštuonių, kada atidarys parduotuvę. Per tą laiką intensyviai rašiau. Jutau, kad savijauta lyg ir gerėja. Į parduotuvę ėjau kuo lėčiausiai, kol kiti kažkur skubėjo. Leidau sau vėžlio judesiais apsipirkti. Išėjus iš prekybos centro prajuokino rajono elgeta, kuris apsivertęs tuščią skardinę būrė su rankomis kaip magas ir kažką murmėjo po nosimi, matyt, užkalbėjimą. Jis labai dažnai švaistosi rajone, kuriame gyvenu. Ne kartą prie parduotuvės prašė paskolinti penkis eurus, nupirkti alaus. Kažkada būrė ir mano ateitį, bet nepataikė, tačiau vis vien prašė susimokėti už būrimą. Dar kažkada pasakojo, kaip jis pyksta ant žmonių, kurie gyvena šiltai, patogiai. Esą mes esame nesupratingi ir žiaurūs, jog neduodame pinigų tokiems, kaip jis. Paklausiau, o kas nutiko, kad gyvena tokį gyvenimą. Kažkada Ispanijoje jis buvo žiauriai sėkmingas narkotikų platintojas.
Diena kaip vakar
Grįžau ir pasidariau labai skanų tinginį, bet tada pagalvojau, kur aš tokį didelį gabalą dėsiu? Vienas pats nesuvalgysiu. Vėliau susiradau nemokamus kursus apie savivertės didinimą, tad atlikinėjau praktines užduotis raštu. Užduotis buvo atleisti žmonėms, kuriems jauti nuoskaudą, susirašyti savo pasiekimus, aprašyti, kas labiausia erzina kituose.
Tačiau dabar didžiausia mano baimė – vienatvės jausmas. Neramina tai, kad atsikėlus diena gali būti tokia pati, kokia buvo vakar. Pavargau šiek tiek nuo kompiuterio ekrano, noriu grįžti į gyvenimą be kaukių, apribojimų. Tačiau nedrąsu daug skųstis, nes kai viskas grįš į savo vėžes, sakysiu: vis dėlto buvo gerai tas karantinas. Iš tiesų suvokiu, kad aš nieko negaliu pakeisti, tai nieko nelieka, kaip tiesiog būti ir leisti pasireikšti savo išradingumui, ką namuose galima nuveikti.
Dėkingumo švara
Stengiuosi dėkoti, kad aš gyvenu labai gerai. Juk kažkas gyvena baisiau nei aš, reikia nesusireikšminti. Pagaliau galiu pasakyti, kad gyvenu ramiai, esu sveikas, galiu skaityti ir dirbti, lėtai gamintis maistą ir kurtis dienos ritualus tokius, kokius aš noriu. Niekas nereguliuoja, kaip man gyventi. Nėra su kuo net pyktis. Jei susipykstu, tai tik su savimi arba kate, kuri lenda prie neišplautų indų arba vagia paliktą vištieną ant stalo pietums.
Dieną tvarkausi porą kartų. Išvaliau vonią su virtuve taip, kad net blizga viskas. Kitas dienos tikslas – sutvarkyti spintą. Seniau kiekvieną dieną taip kruopščiai nesitvarkydavau, tačiau pasidariau pedantas. Tačiau man ši savybė patinka. Seniau neužkliūdavo ne vietoje padėtas daiktas, o dabar viskas privalo būti sudėliota tvarkingai. Jeigu nukrenta trupinėlis, tai siurbliuoju visus namus iš naujo. Taip pat negaliu pakęsti netvarkos kuprinėje, kompiuteryje, telefone, ant stalo, kur darau savo darbus. Kol nėra švaros, tol nepradėsiu daryti tai, ką man reikia. Tačiau esu netvarkingas atrašydamas į SMS, draugams atsakau kaip beraštis, su daugybe klaidų, praleistomis raidėmis.
Pabaigai noriu pasakyti, kad šis tekstas rašytas tada, kai karantinas Lietuvoje buvo itin griežtas.
Danielius EINIKIS
Jaunųjų korespondentų klubo narys
