Kartais tu per greitas teisti kitus
Kažkada buvau toks piktas, kad man kiekvienas praeinantis žmogus buvo priešas. Mintyse užsipuldavau kiekvieną, kuris pažiūrėdavo į mane. Tikriausiai dėl to, nes buvau nelaimingas ir stipriai kentėjau nuo nerimo. Ypatingai nekęsdavau besišypsančių ir gražių žmonių, nes, matyt, pats toks nesijaučiau.
Per seansą psichoterapeutas pasiūlė atlikti užduotį. Pabandyti neteisti žmonių dvi savaites, o tiesiog juos priimti tokius, kokie jie yra. Ir man šis namų darbas labai patiko, aš jį atlieku nuolat, kai vidinis teisuolis lenda iš kiauto. Ir man gerai sekasi, nes noro teisti kitus vis mažiau, o jeigu jis užklumpa, tai greitai būna „nugesinamas“. Supratau, kad nereikia duoti erdvės veistis nereikalingoms mintims.
– Kaip jis gali nemokėti išspręsti šitos problemos, aš nesuprantu, – šnibžda teisuolis.
– Gal pažiūrim, kokių problemų pats niekaip neišsprendi? – atkertu aš.
– Pažiūrėk, kokia baisi boba, tikriausiai alkoholikė, – kerta teisuolis.
– O koks tau skirtumas? Ji geria, tu niekaip nemeti rūkyti, niekuo nesiskiriant, – atkertu.
– Girdėjai, kaip tas vyras drįsta atsiraugėti viešoj vietoj? – suklusęs jis man sako.
– O tu namuose arba tyliai viešoj vietoj neraugėji? – retoriškai atsakau.
Tai tik keli pavyzdžiai, tačiau tai labai padeda, ir vidinis teisuolis dingsta. Taip pat dalijuosi rasta citata ką tik perskaitytoje knygoje apie norą greitai teisti. Labai rekomenduoju ją perskaityti, puslapiai ištirpo greitai!
„Eleonora, kartais tu per greita teisti kitus, – pasakiau sau. <…> Ar tas, kuris turi antsvorio, jau yra blogas žmogus? Gal jis daug valgo, kad numalšintų liūdesį, kaip kažkada tu pati darei su degtine? Gal jis neturėjo tėvų, kurie išmokytų gaminti ir sveikai maitintis? Gal jis negali arba nesugeba sportuoti, o gal turi kokią ligą, dėl kurios, nepaisant visų pastangų, auga svoris? (Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“)
Danielius EINIKIS
Jaunųjų korespondentų klubo narys
