Klestintys Agluonėnai – savojo krašto puoselėtojai

Pagarba Mažosios Lietuvos kraštui, tolerancija, bendruomeniškumas, tradicijų ir naujų vizijų, gražios aplinkos kūrimas – šios vertybės būdingos ir puoselėjamos Agluonėnuose, šiemet mininčiuose įkūrimo 480-ąsias metines. Ievos Simonaitytės gimtinėje, jos mylimoje Vanagų bažnyčioje, šeštadienio vakarą sakralumo kupinoje erdvėje agluonėniškiai ir svečiai renginyje „Iš praeities į dabartį“ pasidžiaugė stipria šio šviesaus krašto dvasia, kartu pasklaidė savo garbingos ir įdomios istorijos puslapius, apžvelgė dabarties pasiekimus, pasvajojo apie rytojų, prisiminė ir dėkojo savojo kaimo geradariams.

Jubiliejui – renginių ciklas

Pirmąkart istoriniuose šaltiniuose Agluonėnai paminėti 1540 m. – įraše Klaipėdos valsčiaus mokesčių mokėtojų knygoje. Tai buvo Prūsijos kunigaikštystės raudonų plytų namų protestantiškas kraštas, kuriame sugyveno ir vokiečiai, ir lietuvininkai. Tam tikrą laiką gretutinis Kantvainių kaimas, turintis per 200 gyventojų, buvo didesnis nei Agluonėnai, tačiau vėliau pastarojo augimą lėmė kelias ir 1904 m. nutiestas siaurasis geležinkelis, kuriuo iki pokario buvo galima pasiekti Klaipėdą. Dabar Agluonėnų seniūnijoje gyvena apie 1200 gyventojų, Agluonėnuose – 600.

Priekulės kultūros centro Agluonėnų skyriaus, seniūnijos, bendruomenės bei rėmėjų pastangomis Agluonėnų įkūrimo jubiliejiniams metams skirtas renginių ciklas „Iš praeities į dabartį“ praėjusio šeštadienio vakarą buvo jau trečiasis. Pirmasis ciklo renginys nuaidėjo Valstybės dieną, prie Lietuvos šimtmečiui skirtų vartų giedota „Tautiška giesmė“. Rugpjūčio viduryje surengta visų laukiama šventė „Žolinės alasas Agluonėnų sode“. Ketvirtasis, baigiamasis jubiliejinio gimtadienio ciklo renginys planuojamas spalio 1 d. Kultūros namuose vyks parodos ,,Agluonėnai ir agluonėniškiai“ pristatymas.

Sakralinėje erdvėje – prasmingas vakaras

Pilnutėlėje Vanagų bažnyčioje šeštadieninio renginio metu laikytasi asmens higienos reikalavimų, kultūros darbuotojams talkino Šaulių sąjungos nariai. Žmonės į vidų įleisti grupelėmis, dezinfekuojamos rankos, žiūrovai palydimi iki sėdėjimo vietos.

Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės gimtinės evangelikų liuteronų bažnyčioje, kurioje ji buvo konfirmuota ir kurią rašytoja itin vaizdingai aprašė savo autobiografinėje knygoje „O buvo taip…“, tąvakar renginio įžangoje skambėjo įgarsintos paprasto vokiečio kareivio meilės laiškų, rašytų savo mylimajai į Vanagus, ištraukos. Šie laiškai buvo rasti parapijos namų patalpose vykdant restauracijos darbus. Jie atspindi to meto aktualijas, sunkią padėtį, meilę ir ilgesį ne savo valia išskirtų žmonių.

Prasmingame jubiliejiniame minėjime persipynė holistinės terapijos mokytojos, dainininkės Agnės Dragūnaitės muzikavimas ir vokalinio ansamblio ,,Agluona“ (vadovė Kornelija Kiseliova) puikiai atliekamos dainos bei populiarios grupės ,,Baltos varnos“ pasirodymas.

Agluonėnus ir agluonėniškius sukakties proga sveikino Dievo namų šeimininkas, Vanagų evangelikų liuteronų parapijos kunigas Remigijus Šemeklis, taip pat Veiviržėnų Šv. Apaštalo evangelisto Mato parapijos, kuriai priklauso Agluonėnai ir aplinkiniai kaimai, klebonas Vidmantas Gricius.

Agluonėnų žmonių darbštumu, sutelktumu, istorinės atminties saugojimu pasidžiaugė Seimo narė Rasa Petrauskienė, sveikinimus perdavė ir europarlamentaras Bronis Ropė. Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė atkreipė dėmesį į gyvenvietės aplinkos grožį, seniūnijos kūrybiškumą.

Ženklai svarbiems įvykiams

Seniūnijos tradicijų puoselėtoja, renginio Vanagų bažnyčioje „Iš praeities į dabartį“ vedėja, Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė akcentavo, kad kiekvienas turim susikūrę savo Lietuvą, tačiau reikšmingiausia žmogaus jausenai yra gimtinė, vieta, kurioje gyvenama. Pasak L. Tučienės, Agluonėnų kraštas šiais metais itin turtingas reikšmingų sukakčių: 30-ąjį jubiliejų pažymi prie Agluonos įkurtas parkas, iškasus tvenkinį supiltas kalnas, ant kurio pastatytas aukuras. Jis uždegamas kasmet atmintinų švenčių proga: Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Baltų vienybės dienomis, Joninių bei kitų švenčių metu. 30-ąsias metines švenčia ir Lietuvininkų ąžuolynas, kuriame minint Lietuvos vardo 1000-metį pastatytas paminklas lietuvininkams atminti – griūvanti raudonų plytų arka, primenanti skaudžius ir sugriautus žmonių likimus. Ant šalia supilto kalnelio pastatyti krikštai iškilioms Mažosios Lietuvos asmenybėms atminti. Čia stovi ir krikštas, skirtas klasikinės vokiečių filosofijos pradininko I. Kanto proseneliui Richardui Kantui, kuris gyveno gretimame Kantvainų kaime, atminti. Už šią iniciatyvą seniūnija apdovanota laikraščio „Banga“ skaitytojų nominacija „Vertingiausia 2014 metų iniciatyva arba projektas, garsinantis Klaipėdos rajoną“. Minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį ąžuolyne laiko spiralės forma pasodinta 100 ąžuoliukų, dalis kurių skirti iškiliems Lietuvos žmonėms, prezidentams, istorinėms asmenybėms ir įvykiams atminti. Parko prieigose – pirmas ir ilgiausias Lietuvoje lašišinių žuvų praplaukimo latakas.

Agluonėnus garsina etnografinė sodyba, kur 1989 m. pirmą kartą Klaipėdos rajone suplevėsavo Lietuvos trispalvė, pirmasis pokario metais įkurtas klojimo teatras ir dabar mylimas žiūrovų.

Turtinami reikšmingais darbais

2013 m. LR Prezidento dekretu patvirtintas Agluonėnų herbas, kuriame pavaizduotas krikštas, įkomponuotas į kraštui būdingą raudonų plytų arką.

Šventiniame vakare seniūnė L. Tučienė akcentavo, kad Agluonėnai jau nebeįsivaizduojami be žydinčio gyvenvietės sodo. Čia įrengti takeliai, scena, žaidimų ir sporto aikštelės. Žiemą bendruomenės narių iniciatyva obelys suspindi pačiomis įvairiausiomis kalėdinio spindesio šviesomis. Minint Valstybės atkūrimo 100-metį čia įrengta meninė kompozicija – arka, simbolizuojanti vartus iš praeities į ateitį.

Minint Vietos bendruomenių metus Agluonėnų seniūnijai pripažinta III vieta 2015 metais geriausiai puoselėjusios Mažosios Lietuvos etnografinio regiono seniūnijos konkurse ir įteiktas Etninės kultūros globos tarybos ir Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos diplomas. Tais pačiais metais seniūnija pripažinta vietove, geriausiai atspindinčia savitus Mažosios Lietuvos regiono kraštovaizdžio bruožus ir įteikta LR aplinkos apsaugos ministerijos padėka už Mažosios Lietuvos būdingiausius bruožus išlaikiusio kultūrinio kraštovaizdžio ir istorinės atminties puoselėjimą, muziejininkystės veiklą ir bendruomenės tradicijų kūrimą.

Agluonėnų pašonėje – Vanagai, lietuvių literatūros klasikės rašytojos I. Simonaitytės gimtinė, kurios vietoje stovi V. Majoro skulptūra, skirta rašytojai. Daugiau nei 20 metų rašytojos gimimo dieną teikiama jos vardo seniūnijos premija asmenims, kolektyvams, garsinantiems Mažąją Lietuvą.

Didžiausia atgaiva – geradarystė

Pasak seniūnės L. Tučienės, Agluonėnai yra branginami ir turtinami reikšmingais darbais, pagarba praeičiai, žmonėms, susiejusiems savo gyvenimus su kaimu ant Agluonos kranto. Seniūnė nuoširdžiai padėkojo kultūros ir seniūnijos darbuotojams, organizacijoms, įstaigoms, bendruomenei, seniūnaičiams, rėmėjams, visiems agluonėniškiams, kuriantiems savo krašto stiprybę ir grožį. Simbolinės dovanėlės, bažnyčioje aidint gausiems plojimams, įteiktos nuolatiniams rėmėjams: UAB ,,Kontvainiai“, direktorei Raimondai Skaburskienei, UAB ,,Poškų karjeras“ direktoriui Edvardui Jonuševičiui, kaimo turizmo sodybos šeimininkams Petrutei ir Vytautui Račkauskams bei Manfrydui Sprogiui, Vanagų parapijos pirmininkui, auksinių rankų meistrui, kuris seniūnijai, bendruomenei gelbsti bet kokiu atveju.

„Agluonėnuose ir aplinkiniuose kaimuose nedaug likę tikrųjų šišioniškių, turinčių savitą šio krašto gyvenimo būdą, tačiau džiugu, kad tarp mūsų labai daug iš kitų Lietuvos kampelių atvykusių ir giliai čia įleidusių šaknis žmonių, kurie tęsia pradėtus darbus ir neatlygintinai dirba ir kuria šio krašto labui“, – visiems linkėdama dvasios stiprybės, sveikatos, geranoriškumo, santarvės apibendrindama jubiliejinį vakarą kalbėjo seniūnė L. Tučienė. Laikantis Klaipėdos krašto tradicijų visi vakaro dalyviai buvo pakviesti į parapijos namus pabendrauti prie arbatos puodelio.

• Vanagų bažnyčios šventinimo iškilmės įvyko 1909 m. vasario 21 d., dalyvavo pats Prūsijos generalinis superin­tendantas D. Braunas. Laikytos dvejos pamaldos – vokiečių ir lietuvių kalbomis. Parapijiečiai, gausūs svečiai liko patenkinti 311,5 m² užimančiu, tvirtu, tačiau grakščiu raudonų plytų pastatu. Jo nuo centrinės ašies kiek į dešinę patrauktas bokštas su masyviu kryžiumi toli buvo matomas pamario lygumoje. Itin gražiai jis atrodė žalių pušynų fone. Bažnyčia dvinavė, lubos medinės, gaubtos, tik virš šoninių kūrų jos lygios. Altorius ir sakykla atskiri, pastaroji kairėje pusėje.

Vilija BUTKUVIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.