Kulių kaimo pavadinimas privertė nusikelti į praeitį

Kaip ir žmonės, taip ir vietovės turi vardus. Žmonių atminimą saugome tęsdami jų darbus, juos prisimindami, tuos prisiminimus užrašydami arba perduodami žodžiu. Siekiant išsaugoti senųjų vietovardžių atminimą, 2019-ieji buvo paskelbti Vietovardžių metais. Leistos knygos, kuriose – išnykusių kaimų, sodybų pavadinimai, vyko parodos, vietovardžių rinkimo ir kraštotyros ekspedicijos, kai kur išnykę kaimai įamžinti atminimo ženklais. Viena „Bangos“ skaitytoja neseniai prisipažino daug metų nerandanti atsakymo į klausimą apie pakitusį Kulių kaimo pavadinimą: „Šalia Gargždų yra Kuliai, bet anksčiau buvo Kūliai. Toje vietoje labai daug akmenų, žemaitiškai kūliais vadinamų. Kada ir kodėl kaimo pavadinime ū virto į u?“ Apie tai teiravomės Klaipėdos krašto istorijos, etnologijos ir kalbos žinovų.

Į šiaurę nuo dvaro, apsuptos lapuočių medžių, nuo XIX a. veikė Kulių kaimo kapinaitės. Jose yra palaidotų Kulių dvaro savininko Hohorsto giminaičių. Nuo 1905 m. Kuliai priklausė Dovilų valsčiui, Dovilų evangelikų liuteronų parapijai. Ū ar u?

Kulių kaimui, kuris ribojasi su Gargždais, išnykimas negresia – jame įsikūrusiose sodininkų bendrijose daugėja gyvenamųjų namų, o juose – nuolatinių gyventojų. Tik vietinių senųjų čia jau nebėra. Dovilų etninės kultūros centro etnologo Helmuto Lotužio teigimu, jų čia neliko po 1944 metų spalio evakuacijos. Tad apie Kulių kaimo pavadinimą, kuris anksčiau rašytas kitaip – Kūliai, vietinių gyventojų jau nebepaklausime.

„1954 m. kolūkio „Už taiką“ ribose minimas Kulių kaimas, priskirtas Gargždų apylinkei. Ū pakeista į u. Kodėl? Gal dėl neraštingumo, gal dėl patogumo ar kitų priežasčių“, – svarstė H. Lotužis. Iš tiesų Registrų centro Adresų registro duomenimis, Klaipėdos rajone, Dovilų seniūnijoje, yra Kulių kaimas, tačiau internetinės Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainės vietovardžių sąraše randame, kad Kuliai – miestelis Plungės rajone, o Klaipėdos rajono kaimo pavadinimas – Kūliaĩ.

Praėjusiais metais išleistoje Lietuvių kalbos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Dalios Kiseliūnaitės knygoje „Klaipėdos krašto toponimai. Istorinis ir etimologinis registras“, kurioje remiamasi daugeliu istorinių šaltinių, pateikiami ir kiti vardai ir formos: „Kuhlen 1685 (BžnViz XVII: 76; Part. 1725), Schmidt Stanckus 1736, Spankus (taip) (Le Royaume de Prusse 1742), Stanckus-Schmidt oder Stankurren (Goldbeck 1785: 156), Stankurren 1785, Stankus (Regni 1792), Stankus Schmidt oder Kuhlen (SchrK 1796), Kühlen (taip) (Lange: 418; SchrK 1802), Stanckus Schmidt 1820, Kulen 1898 (Lange, ten pat), Kūliai / Kuhlen (Klkr 1923).“

Knygoje rašoma: „Registrų centre įrašyta forma yra su trumpuoju u. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, 1923 m. buvo patvirtinta forma Kūliai.“ Beje, Skinijos intakas – Kūlupis, tad šaknis Kūl- šiame krašte siejama su „kūliu“. O gal Kūlių pavadinimas kilo iš gyventojo pavardės? Tačiau tai patvirtinančių įrodymų istoriniuose šaltiniuose nesą, o kada Kūliai tapo Kuliais, neaišku.

Neginčijama tik tai, kad akmenų šiame ir gretimuose kaimuose tikrai daug. „Lyveriuose buvo didelės akmens skaldyklos, karjerai. Lyverių akmenys siauruku pasiekė ir Klaipėdą, ir Šilutę, net Tilžę. Dovilų bažnyčia, kuriai 1861 m. padėtas kertinis akmuo, irgi sumūryta iš Kūlių akmenų“, – sakė H. Lotužis.

Kaimas ir dvaras

„Nedidelio Kulių kaimo, įsikūrusio istoriniame Prūsijos žemių pasienyje su Lietuva, istorija apima iš stambesnių sodybviečių išaugusių, XIX a. pab. susijungusių į Kulių kaimo seniūniją (vok. Landgemeinde) dviejų kaimelių ir vėliau vieno iš jų pagrindu susiformavusio dvarelio laikus“, – pažymi istorikė Janina Valančiūtė, tyrinėjusi Kulių kaimo ir dvaro istoriją. Pasak jos, tai, kad XVII–XVIII a. šaltiniuose Kulių kaimas vadintas Stantus Schmidt arba Stanturren, rodo krašte vyravusią vietovardžių kilimo iš asmenvardžių tradiciją. „Pavadinimas kaimui prigydavo nuo toje vietoje įsikūrusios anksčiausios ar stambiausios sodybos (ūkio) savininko pavardės. Į šiaurę nuo dvaro išaugusio Dauskurdų (Dauskurdiškių) kaimelio, XIX a. pabaigoje prijungto prie Kulių, pavadinimas taip pat buvo asmenvardinis – šaltiniuose vokiečių k. rašytas Dautzkur-Krüger. Jis užfiksuotas XVIII a. pradžios kartografijoje šiek tiek modifikuota forma Daucker Kruger. XIX a. šis kaimelis dar vadintas Lentiniais (vok. Lentienen, Lentinnen)“, – atskleidžia istorikė, kuriai žinoma, jog buitinėje šnekėsenoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Kuliai vadinti Dauskurdais.

J. Valančiūtė sako, jog tikslesnių žinių apie Kulių dvarelio įsikūrimą nėra, todėl remtasi iš kartos į kartą perduotais senų žmonių, kurių protėviai buvo susiję su dvarelio ūkine veikla, prisiminimais. Pagal juos Kulių kaimelio pagrindu dvarelis pradėjo formuotis nuo XIX a. vidurio, o jo pirmuoju savininku buvęs kažkoks Dauskurdas iš Dauskurdiškės kaimo. Jis Kulių kaimelio centre įkūręs dvarą, XIX a. antroje pusėje valdžiusį apie 100 ha žemės apie sodybą ir į pakalnę link Minijos. Kuliai kaip dvarelis neužfiksuoti nei XIX a. pabaigos–XX a. pirmos pusės kartografijoje, nei rašytiniuose šaltiniuose, istorikės nuomone, matyt, todėl, kad ūkine apimtimi ir kt. kriterijais neatitiko tuometinių dvarų statuso, buvo vertinamas kaip stambesnio ūkininko sodyba, o dvareliu vadintas buitinėje kalboje. Pagal 1905 m. surašymo duomenis, Kulių kaime, kuris 1896 m. balandžio 4 d. oficialiai sujungtas su Dauskurdais, buvo 53 gyventojai, iš jų lietuvių buvo 42, vokiečių tautybės 9. Remiantis senųjų gyventojų pasakojimais, Kulių dvaru kaimo centro didžiausia sodyba pradėta vadinti, kai ją iš Dauskurdo įsigijo Endrikis Frišmonas, t. y. XIX a. pabaigoje. Vėliau dvarelį jis pardavė Hohorstui. Per Pirmąjį pasaulinį karą Kulių dvarelis smarkiai nukentėjo nuo gaisro. „Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Kulių dvarelį apie 1931–1932 m. nusipirko Švėkšnos bažnyčios statytojas kun. prelatas Julius Maciejauskas, kuris 1938 m. išvyko į Ameriką. Manoma, kad dvarą jo įgaliotiniai dar prieškariu pardavė buvusio savininko Hohorsto sūnui, – dėstė istorikė J. Valančiūtė. – Šis buvo įsiskolinęs siaurojo geležinkelio bendrovei, kuri už skolas dvarą prieškariu perėmė, būdama suinteresuota dideliais žvyro telkiniais dvaro žemėje. Bendrovė buvusiam savininkui dvare leido gyventi nuomininko teisėmis, tuo užsitikrindama dvaro priežiūrą.“

Po karo be savininkų likusi Kulių dvarelio sodyba buvo nacionalizuota. Vietinius gyventojus pakeitė atsikėlėliai iš įvairių Lietuvos vietų.

Ieško giminaičio

Nors Kulių dvarelis iki šių dienų neišliko, tačiau su juo susijusių istorijų, atrodo, dar išgirsime. Etnologas H. Lotužis minėjo, jog neseniai į Dovilų etninės kultūros centrą skambino moteris iš Ukmergės ir teiravosi, gal kas žinoma apie Kulių dvarelyje dirbusį purmaną (važnyčiotoją) Petrą Vinskų, gimusį 1900 metais. Nuo Ukmergės kilęs Petras, H. Lotužio nuomone, į Klaipėdos kraštą galėjo patekti po 1923 metų. „Peržiūrėjau gyventojų sąrašus, tačiau kol kas neaptikau tokios pavardės nei Kūlių, nei Lentynų, nei Grambaviškių, nei Kuršlaukio kaimų sąrašuose. Randu tik Doviluose gyvenusius Venskus, Venskikę. Yra tikimybė, kad tas žmogus per 1944 m. evakuaciją pasitraukė į Gargždus. Žinoma, pavardė galėjo būti iškraipyta“, – svarstė H. Lotužis. Taigi, gal ukmergiškės ieškomas giminaitis Petras Vinskus Klaipėdos krašte per klaidą tapo Venskumi ar Venckumi, kaip Kūliai dėl neaiškių priežasčių tapo Kuliais.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių