Kvietiniškė į knygelę sudėjo žodžių žaismą

Vaikystėje pamėgusi rašyti eilėraščius Stefa Zonienė daug metų juos slėpė stalčiuje. Jei ne pažintis su kūrėjų klubu „Potekstė“, gal ir nebūtų pernai išleistos jos eilių knygelės „Žodžių žaismas“, kurios du eilėraščius pateikiame ir „Bangos“ skaitytojams.
Paskatino mokytoja
Būdama Endriejavo vidurinės mokyklos penktokė Stefa Navardauskaitė parašė pirmuosius savo eilėraščius. Nedrąsius kūrybinius bandymus pastebėjo jos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir auklėtoja Stefanija Čeledinienė. „Esu dėkinga jai už palaikymą. Auklėtoja man patarė rinktis bibliotekininkystę, tačiau mamai ši specialybė pasirodė nerimta, tad 1980 m. baigusi vidurinę įstojau į Šiaulių medicinos mokyklą“, – sakė S. Zonienė. Medicina jai nepatiko ir nė vienos dienos nedirbo nemėgstamo darbo. Vėliau lankė įvairius kursus, o Klaipėdos kolegijoje įgijo buhalterės specialybę. Vis dėlto Stefos galvoje knibžda ne tik skaičiai, bet ir poetinės mintys apie gamtą, namus, gyvenimo ratą… Eilėms moterį iki šiol įkvepia įvairūs įvykiai, išgyvenimai, ir, žinoma, metų laikų kaitos ir žmogaus gyvenimo kelionės paralelė.
Iš stalčiaus – į spaustuvę
„Dėjau eilėraščius į stalčių. Kai vaikai užaugo, sužinojau apie Gargžduose veikiantį literatų klubą „Potekstė“. Parodžiau jo vadovei Gerdai Jankevičiūtei savo eilėraščius, o ji pasiūlė išleisti knygutę“, – apie „Žodžių žaismo“ atsiradimą sakė autorė. Prieš 10–20 metų parašyti eilėraščiai ir keletas naujų sugulė į pirmos knygelės puslapius. „Pasirinkau mažiausią – 50 egzempliorių – tiražą, nes pamaniau, kad tiek pakaks, bet knygelę netrukus išdalijau draugams, pažįstamiems ir teko leisti papildomai“, – šypsojosi Stefa.
Mamos kūrybą skatina ir sūnus, ir dukra, o pernai knygos „Žodžių žaismas“ pristatyme Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje susirinkusiems klausytojams močiutės pirmuosius eilėraščius skaitė ir anūkai. Kai kurie Stefos eilėraščiai yra spausdinti „Bangoje“.
Paklausta, koks yra kūrybinis procesas, kai dieną dirba buhaltere ir akyse mirga skaičiai, Stefa atsakė, kad naktimis eilėraščių nerašo, nebent nemiga kamuoja: „Kartais ateina kokia mintis ar tema, įsimenu, o kitą ar dar kitą dieną užrašau.“ Vieni eilėraščiai be gailesčio atsiduria šiukšlinėje, kiti, kuriuos autorė priskiria prie „blogųjų“, – stalčiuje ir po kurio laiko juos ryžtasi prikelti antram gyvenimui. Nors Stefa dirba kompiuteriu, eilėraščius rašo ranka ant to, kas pasitaiko šalia: būna, kad vienoje lapo pusėje – skaičiai, kitoje – eilės.
Trečiojo amžiaus universitetą lankanti, įvairias edukacijas, koncertus, išvykas ir rankdarbius mėgstanti S. Zonienė kitos knygelės sakė neskubės leisti, nes nori, kad eilėraščiai „susigulėtų“.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.

Šėlionės
Pabudau ir išsigandau –
iš mano kiemo kažkas
išsivežė daug sniego.
Visi laukai tušti, keliai pilki –
visi mes likom nuskriausti.
O šventės ryt, poryt.
O ką reikės anūkams pasakyt?
Gerai, kad liko dar žalia eglutė
nepaliesta kalėdinio stebuklo.
Matau, neklaužados už kampo tupi,
kurios ištirpdė mūsų sniegą.
Lietus ir vėjas vis kvatoja –
pagąsdinti norėjom tik truputį,
bet sniegas buvo toks purus,
nubėgo į visus kampus.

Pėdos
Pėdos įmintos gilios,
kreivos ir mažos.
Teisingos ir tvirtos.
Arba nesuprantamos,
neperskaitomos.
Pėdos didelės,
mažos, bereikšmės…
Jas nuplauna jūra ir smėlis.
Jas nuplauna laikas ir atmintis.
Pėdos įmintos, bet laikinos.
O metai eina ir jos išnyksta
laike, metuose, atmintyje.
Tvirtos pėdos
palieka žymę kelyje
ir gyvenime.