„Lankytojams neužtenka atverti duris ir parduoti bilietą“, – sako Gargždų krašto muziejaus direktorė

Atodangos
21 gruodžio, 2020
0

Vitos VITAITĖS nuotr.: Gargždų krašto muziejus kol kas uždaras lankytojams, bet dalį savo veiklų perkėlė į virtualią erdvę.

Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita BUČNYTĖ džiaugiasi, kad šiais sudėtingais metais muziejaus kolektyvas išliko kūrybiškas ir dinamiškas, o metai prabėgo puoselėjant tradicijas ir kuriant naujas veiklas bei prisitaikant prie užklupusių išbandymų.

Gargždų krašto muziejus įkurtas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2005 metų sprendimu. Muziejus ir jo filialai – Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, Agluonėnų etnografinė sodyba, I. Simonaitytės memorialinis muziejus, J. Gižo etnografinė sodyba – ne tik kaupia eksponatus ir su jais supažindina visuomenę, bet ir vykdo edukacijas, organizuoja parodas, rengia projektus, bendradarbiauja su rajono bendruomenėmis, kviečia keliauti ir pažinti pamario kraštą.

Prasmingas tęstinumas ir naujovės

– Papasakokite, kokie šie metai buvo muziejui. Kokius darbus tęsiate nuo įkūrimo 2005-aisiais iki šiol, kokių naujų ėmėtės?

– Dalis darbų muziejuje lankytojams nepastebimi, bet svarbūs: tęsiame muziejaus eksponatų rinkimą, apskaitą ir saugojimą. Turėjome daugiau nei 14 000 eksponatų, o šiais metais juos papildėme dar 1 400. Dėl nedidelių muziejaus patalpų ir nuolatinių ekspozicijų tematiškai negalime visų demonstruoti, taigi tęsiame dvi veiklas. Virtualiai muziejaus eksponatus ir jų istorijas pristatome rubrikoje „Mėnesio eksponatas“. Antroji tęsiama veikla – paroda „Muziejaus fondus atvėrus“, kuri gyvuoja jau apie 6 metus. Kasmet parengiame vieną parodą iš eksponatų, gautų per praėjusius metus. Stebime šios parodos populiarėjimą, nes ją lanko ne tik dovanojusieji eksponatus, bet ir besidomintieji savo krašto istorija. Kai tik galėsime atverti muziejaus duris, būtinai visus pakviesime, nes ji bus rengiama ir kitąmet.

Iš visos šios veiklos gimė kitos veiklos – tai nuolatinis rajono istorijos faktų, įsimintinų datų paminėjimas muziejaus socialinėje feisbuko paskyroje ir rubrikos apie Laisvės kovas ir paminklus partizanams Klaipėdos rajone.

Nuo muziejaus įkūrimo bendradarbiaujame su Klaipėdos rajono tautodailininkų bendruomene ir kasmet gruodžio mėnesį pakviečiame į tautodailės darbų parodą. Šiemet buvo nuspręsta parodos pristatymą bei demonstravimą perkelti į Dovilų etninės kultūros centrą. Prieš savaitę paroda buvo kūrybiškai pristatyta virtualiai. Kasmet ji vis kitokia, nes dalyvauja tautodailininkų bendruomenė ir svečiai, kinta darbai, jų atlikimo technika, išraiškos formos. Smagu stebėti šį unikalų procesą ir būti jo maža dalimi.

Keletą metų dalyvaujame kultūriniuose keliuose „Vėtrungių kelias“ ir „Žuvies kelias“, o šiemet įgyvendinome tris itin svarbius projektus. Pirmasis – audiogido sukūrimas ir maršruto parengimas po Dreverną ir jo apylinkes. Antruoju projektu tyrinėjome bei surengėme konferenciją, publikavome straipsnius apie stogdengystės Mažojoje Lietuvoje raidą ir tradicijas iki šių dienų. „Mūsų žemės raštai“ – trečio projekto tąsa, nes 2019 metais, rinkdami informaciją apie tekstilę iš Klaipėdos rajono, saugomą kituose Lietuvos muziejuose, atlikome tyrimus. Tai rugsėjį leido mums atvežti unikalią parodą iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, pristatyti paskaitą apie būdingus raštus bei spalvas mūsų kraštuose, nusimegzti kojinių bei pirštinių, saugomų Vilniuje, kopijas. Kaip žinia, muziejai gali skolinti vienas kitam eksponatus sutartam laikui. Mūsų muziejus, siekdamas tyrinėti bei pristatyti būdingą tekstilę bei eksponatus edukacijoje, pasigamino kopijas, kurias prireikus bus galimybė demonstruoti.

Edukacijos ir virtualiai

– Muziejaus komanda pasižymi kūrybiškumu, vis dėlto pandemija pakoregavo jūsų planus.

– Šiais metais pasiūlėme Šeimos dienas kiekvieną paskutinį mėnesio šeštadienį vis kitame muziejuje. Gaila, bet šią iniciatyvą pavyko įgyvendinti tik fragmentiškai, nes viruso situacija ribojo žmonių arba renginių skaičių. Dėl tos pačios priežasties rudenį planuotas pristatyti naujas edukacijas visuose muziejuose atidėjome 2021 metų pavasariui.

Prasidėjus pandemijai pajutome, kad trūksta virtualių produktų. Gaila, kad iki pandemijos projektų lėšos tik fragmentiškai buvo skiriamos šiems produktams susikurti. Muziejus buvo teikęs tokių paraiškų, bet finansavimo negavo.

Pirmo karantino metu vyko virtualios edukacijos pagal muziejaus siūlomą paslaugų sąrašą, keletą metų vykdomo neformaliojo vaikų švietimo projekto „Atiduok tėvynei, ką privalai“ užsiėmimai, internete eksponuota dviejų tautodailininkių, tekstilininkių R. Riaukės ir A. Jankeliūnienės paroda „Parbėg pavasaris“, atidaryta prieš pat karantino paskelbimą.

Gaila, dėl karantino teko nutraukti aktyvią 2019 metų pabaigoje dvarininko E. Renės poezijos knygos „Žemaičių vaizdeliai“ pristatymą, bet pavyko bent iš dalies įgyvendinti savo planus, nes iki karantino knygą pristatėme Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje, Rietavo Oginskių kultūros muziejuje, Kretingos ir Švėkšnos muziejuose. Džiugu, kad knygą lydėjusi kilnojamoji interaktyvi paroda „Dvaras Žemaitijoje: gyvenimas, ūkinė veikla, kultūra“ per metus buvo eksponuota ne tik mūsų regione.

Dėl karantino ir viruso grėsmės teko atšaukti kelis renginius, dalyvavimą suplanuotose kontaktų pasikeitimo mugėse bei užsienio turistų iš kruizinių laivų priėmimą muziejuje. Dėliojame besibaigiančių metų skaičius: palyginti su 2019 metais, muziejų aplankė 20 procentų mažiau lankytojų ir 26 procentais mažiau edukacijų dalyvių. Tačiau muziejai veikė apie penkis mėnesius trumpiau, todėl manyčiau, kad tai džiuginantys skaičiai.

Kvies į Drevernos apylinkes

– Tikėkimės, kad pasibaigus karantinui žmonės ypač norės keliauti. Tad pristatykite naujausią maršrutą po Drevernos apylinkes su audiogidu.

– Baigiasi projekto įgyvendinimas ir džiaugiamės jo rezultatu – sukurtu pirmuoju audiogidu Klaipėdos rajone, kuris suplanuotas pavieniams asmenims ir šeimoms ar keliaujančioms grupėms. Buvo žinių, kad atversime muziejus nuo gruodžio 10 dienos, taigi pateikėme informaciją apie naujieną. Didžioji dalis audiogido maršruto – lauko erdvėse Drevernoje ir jos apylinkėse.

Sudaryta nauja interaktyvi audioekskursijos paslauga sujungia unikalius, mažiau žinomus apylinkių objektus į vieną maršrutą. Keliaudami su audiogidu naujuoju maršrutu sužinosite vietos istoriją, įdomių faktų, pasiklausysite pamario krašto dainų ir vietinio Mažosios Lietuvos dialekto. Įrašas pateiktas žaismingai su klausimais pamąstymui ir spėjimui. Sukurta paslauga kviečia keliauti lėtai – pažinti, pajusti, suvokti, įkvėpti, pamatyti.

Maršruto trukmė dviračiu – 2–3 valandos, tačiau galima keliauti ir pėsčiomis. Kartu su audiogido aparatu lankytojas gaus vietos žemėlapį ir vartotojo instrukciją. Paslauga skirta keliauti individualiai bet kuriuo metų laiku.

Projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos ir Klaipėdos rajono savivaldybės lėšomis. Projekto partneriai – Drevernos etnografinis ansamblis „Žvejytės“, Drevernos mažųjų laivų uostas, Klaipėdos rajono turizmo informacijos centras. Informacinis partneris – „Vakarų ekspresas“.

Smagu, kad audiogido paslaugą galėsime pasiūlyti pirmieji rajone.

„Kelionė laiku“ nukels į 1944 metų liepą

– Esate vieni iš projekto „Istorijos kryžkelės“ partnerių. Papasakokite apie jį.

– Gargždų krašto muziejus dalyvauja tarptautiniame projekte „Istorijos kryžkelės“ (Crossroads in history). Dirbame su partneriais iš Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Lietuvos muziejais bei mokslininkų tyrimų įstaigomis. Partneriai dalijasi gerąja patirtimi ir mokosi „Kelionės laiku“ edukacinio metodo (Time travel). Ši edukacija yra žaidimas vaidmenimis, kuriuo siekiama išryškinti įvairias socialines ir politines aktualijas, susiformavusias konkrečiu istoriniu laikotarpiu tam tikrame regione. Kiekvienam dalyviui paskiriamas vaidmuo, veikiama pagal tam tikrą scenarijų. Šiuo atveju vengiama didaktinio mokymo, o siekiama unikalios, asmeninės edukacijos dalyvio patirties ir sprendimų, kai jis „nukeliamas“ į pasirinktą laikotarpį ir skatinamas priimti sprendimus. Čia nėra teisingų ar neteisingų sprendimų, jų vertinimo sistemos.

Pagal šį projektą muziejus parengė edukaciją „Kelionė laiku į 1944 metų liepą“ pagal tuo metu buvusį istorinį kontekstą: Klaipėdos krašto, kaip šiauriausios Vokietijos Reicho pasienio, gyventojai pirmieji pajuto artėjantį Vokietijos pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare, kadangi Raudonoji armija 1944 metų liepos mėnesį įžengė į Lietuvos teritoriją ir pradėjo artėti prie Vokietijos Reicho sienos. Atsižvelgdama į šią situaciją, Vokietijos vyriausybė paskelbė Klaipėdos krašto piliečių evakuavimo įsakymą, liepdama nedelsiant palikti namus ir skubiai keliauti į Karaliaučių (Kaliningradą). Žmonės turėjo greitai apsispręsti emigruoti į Vakarus ar likti namuose ir tikėtis išgyventi karą.

Edukaciją „Kelionė laiku į 1944 metų liepą“ planuojame pradėti vykdyti nuo 2021 metų pavasario Gargždų krašto muziejaus filiale J. Gižo etnografinėje sodyboje.

Kitas projektas „Nuo pakrantės iki pakrantės“ pateiktas Lietuvos – Rusijos programai. 2021 metų pradžioje žinosime, ar projektas finansuojamas. Juo siekiama Agluonėnuose sukurti Jono Genio vėjinio malūno ekspoziciją ir plėtoti vietos bendruomenės iniciatyvas bei galimybes bendradarbiauti, kurti ir plėtoti naujas veiklas. Projekte keturi partneriai iš dviejų valstybių.

Susidomėjimas auga

– Kaip apibūdintumėte muziejaus lankytojus? Kuo jie labiausiai domisi?

– Griežtai muziejaus lankytojų grupių negalėčiau išskirti, nes būna „sezonai“, kai lanko moksleiviai, užsienio turistai, vietiniai gyventojai, senjorai.

Daugelis muziejaus lankytojų – smalsūs, bendraujantys, apsiskaitę ir besidomintys Lietuvos, krašto istorija. Apsilankymo priežastys įvairios – atsitiktiniai, nuolatiniai, apsilankantys su rekomendacija ir rekomenduojantys kitiems.

Ypatingą susidomėjimą pastebėjome atnaujintu I. Simonaitytės muziejumi Priekulėje. Kai kurie lankytojai atvyksta specialiai dėl šio muziejaus ir kitų rašytoją menančių vietų.

Smagu, kad šiemet daugelis atrado muziejų ir jo filialus keliaudami Lietuvoje. Asmeniškai teko pabendrauti su atostogautojais iš sostinės, Kauno, Aukštaitijos ir kitų įvairiausių Lietuvos vietų. Dažnai muziejaus lankytojui neužtenka atverti duris ir parduoti bilietą. Pristatome, diskutuojame, sulaukiame klausimų ir kartu ieškome atsakymų. Kiekvienais metais sulaukdavome iš užsienio tų, kurie atvyksta ieškoti savo giminės šaknų. Šiais metais gavome tik užklausų elektroniniu paštu.

Pirmieji muziejai atsirado XVII a. universitetuose ir dvaruose. Iki tol jų raida siejama su kolekcionavimu. Nuo XVIII a. steigiami valstybiniai muziejai; pirmasis – Britų muziejus Londone, įkurtas 1753 m.

Nuo XIX a. daugėjo viešųjų muziejų, jų rūšių (atsirado nacionalinių, krašto, vietinių, istorijos, etnografijos, amatų, technikos muziejų), atsisakyta ankstesnės pasaulio veido, universalaus, enciklopedinio ar retenybių muziejaus sampratos.