• 8 rugpjūčio, 2022
|

Lietuvos okupacija, genocidas, gedulas ir viltis

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą. 1941 m. birželio 14–15 d. prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į Rusijos gilumą. Tad birželio 15-oji diena paskelbta Okupacijos ir genocido (masinio tautos naikinimo) diena, o birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Šiais metais minime 81-ąsias Lietuvos okupacijos ir 80-ąsias masinių trėmimų pradžios metines.

Bolševikai sugriovė prievarta

1940 m. okupavę Lietuvą, bolševikai sugriovė gerai sutvarkytą jos žemės ūkį ir ekonomiką. Viskas, kas buvo sukurta valstybėje visų piliečių pastangomis (šalies valstybingumas), – sugriauta, šalies visuomenei primestas sovietinės civilizacijos gyvenimo būdas, net kasdienybė.

Po II pasaulinio karo įvykdyta prievartinė kolektyvizacija sugriovė senas, tradicines bendruomenines struktūras: giminystę, kaimynystę – tikrąjį žemdirbystės pamatą. „Šimtametes kaimo žmonių santalkas turėjo pakeisti ideologizuotas, režimo skiriamų pareigūnų bei komunistų partijos reguliuojamas ir valdomas kolektyvas, ištrinant visa, kas sieja gimines, kaimynus, šeimas. Šis velniškas bolševikų sumanymas iš dalies pavyko: be galo susiaurinta individuali asmens veikimo erdvė, vos ne iki lagerio lygio. Darbas, žemdirbystė buvo nuasmeninta, paversta liepimais, įsakymais, bausmėmis, prievolėmis, kurios jau neturėjo nieko bendra su gyvenimo vieta, šeimos triūsu, papročiais, tradiciniais užsiėmimais, šventėmis“. (M. Martinaitis. Mes gyvenome. V. 2009.) Ta represinė žemdirbystė tapo pražūtinga, prasidėjo skurdas tikrąja to žodžio prasme, ypač įvedus dar nematytą neregėtą baudžiavinę atlyginimo sistemą „už darbadienius“, kuriuos žmonės ėmė vadinti badadieniais.

Tačiau milijardinių nuostolių negalima lyginti su okupantų vykdytu genocidu, kurio planą Stalino nurodymu parengė Dekanozovas, Sierovas ir Berija. Genocidas juoda dėme pažymėjo visą Lietuvos istoriją.

Po okupacijos – areštai

Iškart po okupacijos prasidėjo areštai, tardymai, kankinimai žiauriausiais būdais, teismai pagal šalies okupantės baudžiamąjį kodeksą, įkalinimai, išvežimai į Rusijos lagerius, o po metų – masinis trėmimas be teismo. Tokio teroristinio režimo tikslas – naikinti tautos genofondą. Detaliau: išnaikinti nepatikimus ir perdirbti likusius. Nepasiduodančius vadinamajam perauklėjimui taipogi sunaikinti. Galutinis tikslas – ideologiškai pakeisti Lietuvos populiaciją. Mat vadinamosios sovietinės civilizacijos kūrėjai jau turėjo 20 metų įdirbį, tad buvo patyrę ir labai neblogai suprato, nuo ko pradėti naujos santvarkos kūrimą. Buvo areštuojami, sukišami į kalėjimus, išvežami į lagerius, tremiami Lietuvos inteligentai (mokytojai, dvasininkai, teisininkai, politikai, karininkai ir t. t.) – šalies elitas. Šalis be elito taps lengvai valdoma.

Žmonės būdavo užpuolami netikėtai, neleidžiant pasiimti drabužių, maisto ir kitų būtiniausių daiktų. Visi – nuo naujagimių, nėščių moterų iki paliegusių senolių – sugrūdami į gyvulinius vagonus, neduodant karšto valgio, net vandens, jokių medikamentų. Iš geležinkelio stočių žmonės buvo gabenami į atokiausias raudonosios imperijos vietas, kur dauguma mirė nuo bado ir šalčio. Buvusio liaudies komisaro Glušausko teigimu, Maskva reikalavo ištremti 700 tūkstančių žmonių. Tik prasidėjęs karas su Vokietija laikinai nutraukė procesą.

Gargždiškiai kankinosi lageriuose

Iš Gargždų ištremti:

Trušių šeima: Tėvas (pašto viršininkas), Motina (pradinių klasių mokytoja), 3 mažamečiai vaikai: Gražina 5 m., Juozas 2 m., Zigmutis – 1 m. Mirė po metų. Tėvas atskirtas nuo šeimos dar Vilniuje, išvežtas į lagerį, ten nuteistas. Išgyveno, šeima susitiko, grįžo į Lietuvą. Abu tėvai palaidoti Gargždų miesto kapinėse.

Kiaunių šeima: tėvai mokytojai ir du mažamečiai vaikai – Laimutė ir Rimvydas. Tėvas Vilniuje atskirtas nuo šeimos, išvežtas į Revučij lagerį, ten žuvo. Rimvydas, nuvykęs į Revučij, parsivežė saują žemės iš tos vietos, kur užkasdavo kalinių palaikus. Mirus Mamai, ant Jos karsto buvo pritvirtinta dėžutė su ta sauja Revučij žemės. Į geresnį pasaulį jau iškeliavo ir Laima, visi ilsisi Gargždų miesto kapinėse.

Stakutis su Motina. Sūnus atskirtas nuo Motinos, mirė ar žuvo lageryje.

Mokytojas Gudauskas. Mirė lageryje.

Mokytoja Šumskienė.

Gertrūda Lukauskienė su vaikais. Tėvas jau buvo lageryje. Jauniausia dukrytė mirė tremtyje. Visi kiti išgyveno, grįžo į gimtinę. Abu Lukauskai ilsisi Gargždų miesto kapinėse.

Randai istorijoje ir sąmonėje

Po karo trėmimai buvo reguliariai vykdomi iki 1952 metų. LSSR KGB pažymoje rašoma, kad 1941–1952 m. iš Lietuvos ištremta 120 924 gyventojai (37 362 šeimos). Lietuvių emigracijos šaltinių duomenimis, ištremta apie 350 000 gyventojų. „Juodoji komunizmo knyga“ pateikia dar kitokią statistiką. Taigi vis dar skaičiuojame… Ištremtųjų likimas tragiškas: nežmoniškos gyvenimo sąlygos, badas, sunkus fizinis darbas, ligos tūkstančius žmonių pasmerkė mirčiai. Lageriai, trėmimai, persekiojimai, teroras ir kiti priverstiniai veiksmai paliko randus ne tik šalies istorijoje, bet ir Lietuvos žmonių sąmonėje. Tik pusė tremtinių (kurie išgyveno) grįžo į gimtines. Tačiau jie nebuvo reabilituoti, jiems negrąžintas turtas. Dauguma negalėjo registruotis savo gimtinėse. Politkalinių ir tremtinių teisės realiai pradėtos atkurti tik 1988 m., t. y. po 49 metų.

Vergovinėje santvarkoje vergas turėjo vertę: jį galima buvo nupirkti, padovanoti, parduoti… O kokią gi vertę turėjo žmogus Sovietų Sąjungoje, pavadintas liaudies priešu, buože; kokią vertę turėjo lagerių kankiniai (kaliniai), tremtiniai? Kokią vertę turėjo ukrainiečiai, jeigu jų per holodomorą buvo kančiose numarinta 2 milijonai? O kokią vertę žmogus šiandien turi Baltarusijoje ir Rusijoje?

Savo pastabas apie dvi labai svarbias mūsų šaliai datas baigiu viltingai, pasinaudodama mokslininko mintimi, kuriai visiškai pritariu: „Pats geriausias dalykas, kurį sovietmetis man galėjo duoti, buvo tai, kad jis baigėsi.“

Danutė PAŠKAUSKAITĖ

Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių