„Malonė yra gyventi pagal subrandintą pašaukimą“, –

sako į knygą savo išgyvenimus sudėjęs kunigas Ričardas Doveika

„Ar esu geras kunigas? Spręsti žmonėms, ne man. Bet galiu tvirtai pasakyti – esu laimingas žmogus. Turiu tarnystę, kuri miela mano širdžiai. Man labai pasisekė“, – sako daugybės žmonių pamėgtas kunigas Ričardas Doveika. Tie, kurie renkasi klausyti jo pamokslų, kurie mato jį per televizorių, kurie prašo jo sutuokti, pakrikštyti vaikus ar palydėti į paskutinę kelionę, šiandien gali dar daugiau apie kunigą sužinoti, – leidykla „Alma littera“ išleido žurnalistės Laimos Lavastės parašytą knygą „Kunigas Ričardas“.

„Gyvenime svarbu negyventi kaip visi. Malonė yra gyventi pagal subrandintą, atrastą ir asmeniškai apsispręstą pašaukimą“, – įsitikinęs kunigas Ričardas Doveika.

Šnipiškėse – susitelkusi šeima

Prieš Kalėdų šventes pasirodęs pirmasis knygos tiražas buvo iššluotas. Neseniai į knygynus atkeliavo antrasis tiražas, leidėjai neabejoja, kad knygos tiražas ir dar kartą bus pakartotas.

Taigi, kas jis – kunigas Ričardas? Visada besišypsantis, kiekvienam randantis paguodos žodį skausmo valandoje ir mokantis pasidžiaugti kartu su tais, kurie džiaugiasi?

Žurnalistė L. Lavastė knygoje rašo, kad kunigo Ričardo istorija prasidėjo alyvomis apaugusiose Šnipiškėse, visai šalia cerkvės ir Kalvarijų turgaus. Mažyčiame kambarėlyje su vienu langu ir krosnimi, be vandentiekio ir tualeto būsimasis kunigas augo dviese su pusantrų metų jaunesniu savo broliu Robertu. „Užaugau tame pačiame kieme, kuriame užaugo tėtis ir kuriame sutiko mano mamą. Todėl ta vieta man labai brangi. Mūsų šeima buvo labai draugiška, labai susitelkusi“, – prisimena savo laimingą vaikystę.

Jautėsi Katedros dalimi

Dar mokydamasis mokykloje Ričardas peržengė bažnyčios slenkstį. Į mokyklą, prisipažįsta, niekuomet nenorėtų grįžti – ten sulaukė pašaipų, klasiokių būdavo apstumdomas dėl tikėjimo. „Jaučiausi menkavertis žmogus“, – neslepia anų dienų nuoskaudos.

Dvylikos būsimasis kunigas jau patarnaudavo Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. Grįžęs namo, žaisdavo bažnytinę procesiją: prisiskindavo iš kiemo darželio gėlių ir eidavo palei namus barstydamas žiedlapius. „Gal per vaikiškus žaidimus tai ir buvo pirmasis mano supratimas, pirmoji užuomina, kur turėtų būti mano vieta?“ – svarsto ir pasakoja apie namuose, ant knygų lentynos įrengtą altorių su pirmaisiais religiniais ženklais – kryžiumi, religiniu paveikslėliu.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną, kai prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvo surengtas pirmasis nesankcionuotas antisovietinis mitingas, skirtas Molotovo–Ribentropo paktui pasmerkti, Šv. Mikalojaus bažnyčioje paauglys Ričardas priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Bažnyčią lankantis jaunimas vis dažniau ėmė rinktis tikintiesiems sugrąžintoje Katedroje, kur juos globojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. „Švarinome patalpas, plovėme grindis, klauptus, nuo skulptūrų valėme dulkes. Mes, paaugliai, jautėme pasididžiavimą, kad esame atgimstančios Katedros dalis“, – prisimena.

Seminarijai ruošėsi paslapčia

Tačiau į kunigų seminariją Ričardą vedė aplinkiniai keliai. Baigęs devynias klases, įstojo į tuometę Prekybos ir verslo mokyklą Žirmūnuose. „Treji metai Prekybos ir verslo mokykloje man kompensavo devynerius metus vidurinėje mokykloje su tokiais antpelniais, kurie man yra neišsenkamas lobynas jau dvidešimt penkeri metai, – šiandien sako dvasininkas. – Ta mokykla man buvo tokia artima, kad po šešerių metų Katedroje įšventintas į kunigus ten organizavau iškilmingus pietus.“

Kunigų seminarijai jaunuolis pasirengė slapstydamasis nuo tėvų. Apie tai, kad mokysis kunigystės, pasakė tik tuomet, kai išlaikė egzaminus. „Jie, aišku, nujautė. Tėvai, močiutė buvo tikintys, patys mus, vaikus, priartinę prie bažnyčios. Ir vis dėlto, kai sužinojo, namuose buvo tyla. Tėtis tylėjo gal savaitę, mama praverkė gal tris savaites“, – prisimena Ričardas ir sako, kad žodis „seminarija“ yra kilęs nuo lotyniško žodžio „seminarium“, reiškiančio daigyną. Ateiti į seminariją – tai atrasti arba subrandinti pašaukimą. Pasitikrinti, ar tikrai jį atradai.

Nesuklydo dėl pasirinkimo

Rodos, tapęs kunigu, Ričardas Doveika nesuklydo. Jis neabejoja, kad pašaukimas į žmogaus gyvenimą neateina kaip vagis, siekiantis ką nors pavogti. Kiekvienas pašaukimas tik parodo, išryškina kelią, kuriuo eidamas žmogus galėtų save geriausiai atskleisti, realizuoti. „Gyvenime svarbu negyventi kaip visi. Malonė yra gyventi pagal subrandintą, atrastą ir asmeniškai apsispręstą pašaukimą“, – įsitikinęs.

Jo pašaukimą mato ir žmonės, miniomis einantys paskui kunigą Ričardą ir tuomet, kai jis perkeliamas į mažai kam žinomą parapiją, ir tuomet, kai pradeda nuo pamatų statyti kitokią bažnyčią – lengvesnę, kupiną džiugesio ir vilties.

Knygą „Kunigas Ričardas“ parašiusi žurnalistė L. Lavastė sakė, kad ji trejus metus įkalbinėjo kunigą drauge rašyti knygą. „Žinau, kad leidyklos apie tai kalbėjo su Ričardu daugiau nei dešimt metų. Jis vis sakydavo: per anksti, aš per jaunas, kam tai bus įdomu?

Dvasininkas, kurio klausosi tūkstančiai, manė, kad nekuklu pasakoti savo istoriją. Pagaliau sutiko, ištaręs – tebūnie tai Dievo kelionė per jo žmogaus gyvenimą. Ir gimė Knyga“, – pasakoja L. Lavastė.

Nebijojo atvirai prabilti

Knygos autorė L. Lavastė neabejoja, kad kunigas Ričardas yra ne tik dvasininkas asmenybė, bet ir labai drąsus žmogus. Ši knyga yra pirmoji, plačiau praverianti sunkias duris į gana uždarą, vidinį Bažnyčios gyvenimą, kuriame nestinga pūlinių. Kunigas nebijo atvirai prabilti apie tai, kiek jam kainavo jo „laimė“ būti matomam ir mėgstamam. Kalba apie savo klaidas, išgyvenimus, abejones, apie ir dvasininkijos sluoksniuose neretą pavydą bei intrigas. Tačiau vis dėlto labiau – apie išsaugotą, išnešiotą meilę žmogui ir tikėjimą gėriu. „Knygoje rasite daug vaikystės spalvų. Pasakojimų, kaip tekdavo ruošti pamokas pasidėjus sąsiuvinį ant kelių, miegoti prie įšalusios sienos, kurią tėtis pridengdavo faneros lakštu“, – išduoda knygos autorė ir tiki, kad skaitantys joje ras ko ieško: klausiantys – atsakymų, nusivylę – padrąsinimo, abejojantys – naujai atvertų tikėjimo tiesų, o visi drauge – daug šviesos, rimties, saugumo ir gėrio, kurio taip trūksta neramiame šiandienos pasaulyje.

Laisvė RADZEVIČIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių