Mažosios Lietuvos kulinarijos paveldo sergėtojais

Autorės nuotr.: veiviržėniškė Irena Juciuvienė gardžiavosi išskirtiniais etnografo Helmuto Lotužio patiekalais.

Mažoji Lietuva – išskirtinis Lietuvos etnografinis regionas, kurio istorija, kalba ir buitis šimtmečius formavosi vokiškosios ir lietuviškosios kultūrų sankirtoje. Vienas ryškiausių šio krašto gyvosios atminties puoselėtojas yra Klaipėdos rajono etninės kultūros centro etnografas Helmutas LOTUŽIS, neseniai vaišinęs savo paruoštais valgiais konferencijos „Pragauk Mažąją Lietuvą“ svečius Agluonėnuose.

Šviesuolis H. Lotužis yra tikra Mažosios Lietuvos enciklopedija, nes Helmutas geba ne tik kalbėti autentiška lietuvininkų tarme, bet ir patraukliai, nuoširdžiai atverti buities bei kulinarijos paslaptis. Būdamas vietinis šio krašto gyventojas, jis iš savo šeimos – močiutės ir motinos – perėmė autentiškus receptus ir supratimą apie maisto kultūrą. Jam maistas yra lietuvininkų kasdienybės, religinių švenčių (pavyzdžiui, liuteroniškų Kapinių švenčių) dalis.
Sekmadienį, birželio 14 d., 15 val. vyksianti Kapinių šventė Kisiniuose (dar vadinama Kirmošiumi) yra viena unikaliausių Mažosios Lietuvos kultūros tradicijų, kuri 2021 metais oficialiai įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šios šventės išlikimas ir pačių Kisinių kapinaičių grožis yra neatsiejami nuo nenuilstamo H. Lotužio bei jo šeimos darbo. Kapinių šventė yra šviesios atminties, muzikos ir bendrystės dermė. Šventės šerdis – po senais medžiais kunigo vedamos pamaldos, kur skamba liuteroniškos giesmės. Po pamaldų visi susirinkusieji nesiskirsto – kapinėse arba šalia jų tiesiamas bendras stalas. Čia vaišinamasi kava (kafija), pyragais, dalijamasi prisiminimais.
Prof. R. Laužikas po gegužės pabaigoje vykusios konferencijos „Paragauk Mažąją Lietuvą“ Agluonėnų etnografinės sodybos kieme skanavo Helmuto paruoštų išskirtinių valgių, teiravosi, kaip išvirti pienišką sriubą su silke. Konferencijos moderatorė, Agluonėnų bendruomenės narė Asta Marcinkeviča sparčiai sukosi vaišindama smalsaujančius ir valgius giriančius konferencijos svečius.
Vilija BUTKUVIENĖ

Vaisinė sriuba su muize

Lietuvininkai labai mėgo saldžiarūgštes sriubas. Vasarą ir rudenį jos buvo verdamos iš šviežių sodo gėrybių, o žiemą – iš džiovintų vaisių. Ši sriuba išskirtinė tuo, kad yra tirštinama ne krakmolu, o patiekiama su avižinių miltų tyre – muize.
Ingredientai: 4–5 švieži obuoliai ir kriaušės (arba stiklinė džiovintų vaisių mišinio); 1,5 litro vandens; 1 cinamono lazdelė, keli gvazdikėliai; cukraus arba medaus pagal skonį; muizei (tyrei) 1 stiklinė avižinių miltų (arba smulkių dribsnių), 2 stiklinės vandens arba pieno, žiupsnelis druskos.
Į puodą supilkite vandenį, sudėkite pjaustytus obuolius, kriaušes ir prieskonius. Virkite ant mažos ugnies apie 15 minučių, kol vaisiai suminkštės. Pagardinkite cukrumi arba medumi pagal skonį ir leiskite atvėsti.
Paruoškite muizę: atskirame prikaistuvyje užvirkite vandenį arba pieną su žiupsneliu druskos. Nuolat maišydami suberkite avižinius miltus ar dribsnius. Virkite ant labai lėtos ugnies, kol gausite labai tirštą, vientisą košę-tyrę. Šeimininkės ją palikdavo atvėsti, kad sukietėtų. Į lėkštę įdedamas geras šaukštas tirštos avižinės muizės. Ant jos užpilama kvapni vaisinė sriuba ir viskas papildomai pašlakstoma šaltu pienu arba grietine.

Zacirka su silke

Reikės 200 g miltų, 1 kiaušinio, druskos, 700 ml pieno, 1 silkės. Miltus supilti į dubenėlį. Jų viduryje padaryti duobutę, į kurią įmušti kiaušinį, įberti druskos ir įpilti 5 šaukštus vandens. Šakute išplakti kiaušinį su vandeniu, palaipsniui užgriebiant vis daugiau miltų. Tešlos į vieną gabalą nesuspausti, palikti išsidraikiusią miltuose.
Puode užkaisti apie 0,7 l vandens. Kai užvirs, sumesti tešlos gabalėlius, patrinant tarp pirštų ir suplėšant į nedidelius kąsnelius. Virti 5–7 minutes. Supilti pieną ir pakaitinti iki užvirimo.
Silkę kruopščiai išdarinėti, nulupti odą ir supjaustyti apie 2 cm dydžio gabaliukais. Silkė imama pirštais, ja užkandama šilta sriuba.