Gardžiuokimės su… prekybos centro komunikatore
Velykų stalas Lietuvoje sunkiai įsivaizduojamas be margučių, įvairių kepinių, mėsos gaminių ir, žinoma, sviesto. Šis dabar mūsų virtuvėse įprastas, kasdienis nebrangus produktas per šventes įgaudavo kur kas gilesnę, simbolinę prasmę.
Po ilgo gavėnios laikotarpio, kai pagal krikščionišką tradiciją buvo ribojamas ne tik mėsos, bet ir pieno produktų vartojimas, Velykos tapdavo simboline sugrįžimo prie sotaus stalo švente. Vienu pagrindinių šio sugrįžimo simboliu būdavo sviestas, puikiai įkūnydavęs kartu su pavasariu sugrįžtančią gausą.
„Sviestas ir Lietuvoje istoriškai buvo laikomas gausos ir turtingų namų ženklu – po pasninko laikotarpio jis simbolizuodavo sotumą, pilnatvę ir sugrįžtančią gyvybę“, – pasakoja Snieguolė Valiaugaitė, „Maximos“ Komunikacijos ir korporatyvinių ryšių departamento direktorė.
Lietuvoje, kur gyvulininkystė praktikuojama nuo seno, pienas ir jo produktai simbolizavo gyvulių produktyvumą, todėl jų gausa buvo laikoma gerų metų pranašu. Simbolinę reikšmę turėjo ir auksinė sviesto spalva – ji buvo siejama su sugrįžtančia pavasario saule ir atbundančia gamta.
Krikščioniškose šalyse – ypač Rytų Europoje – sviestui per Velykas buvo suteikta ir religinė simbolika: iš jo arba cukraus būdavo gaminami avinėliai, simbolizavę Dievo avinėlį. Kaimyninėje Lenkijoje ši tradicija išlikusi iki šiol. Turtingesniuose namuose velykinio stalo centre puikuodavosi tikras keptas ėriukas, o cukriniai ar sviestiniai avinėliai paprastai būdavo „paguldomi“ ant sudygusių avižų, taip sujungiant religinę ir natūralią gamtos atsinaujinimo idėją. Tarp velykinių tradicijų iki pat XX a. vidurio būdavo ir maisto šventinimas.
Lietuviai taip pat stengdavosi Velykų išvakarėse pašventinti kiaušinius, duoną, sviestą ar mėsą, tikėdami, kad tai namams atneš gerovę ir užtikrins gausų derlių.
S. Valiaugaitė sako, kad ir paprastą sviestą galima paversti šventiniu akcentu. Pavyzdžiui, greitai ir paprastai pasigaminti ypatingą, nekasdienišką sviesto užtepėlę, kuri tikrai pagardins daugumą velykinių patiekalų.
Citrininis sviestas
Ši ryškiai geltona, šiek tiek rūgštoka užtepėlė puikiai tiks su šviežiai iškepta duona, vištiena, žuvimi ar makaronais. Jai pagaminti reikės 200 g kambario temperatūros 82 proc. riebumo saldžios grietinėlės sviesto; 2 v. š. pieno ar vandens; 1 v. š. šviežiai tarkuotos citrinos žievelės; 1 v. š. šviežiai spaustų citrinos sulčių.
Gaminimas. Sviestą sudėkite į gilų dubenį, supilkite pieną ar vandenį ir išmaišykite plaktuvu. Suberkite citrinos žievelę, supilkite sultis ir išmaišykite iki vientisos masės.
Česnakinis petražolių sviestas
Pagaminti šiai žalios spalvos, su šviežia duona, bulvėmis, jūros gėrybėmis ar sraigėmis itin tinkančiai užtepėlei reikės 200 g kambario temperatūros 82 proc. riebumo saldžios grietinėlės sviesto; 2 v. š. smulkiai kapotų petražolių; 1 sutrintos česnako skiltelės.
Gaminimas. Visus ingredientus sudėkite į gilų dubenį ir plaktuvu išmaišykite iki vientisos masės.
