Mažosios Lietuvos tradiciniai augalai Dovilų miestelyje

Dovilų etninės kultūros centras įgyvendino projektą Mažosios Lietuvos tradiciniai augalai Dovilų miestelyje, remtą Lietuvos kultūros tarybos (pagal programą „Tolygi kultūrinė raida“ Klaipėdos apskrities prioritetas: kultūros ir aplinkos sinergija) bei Klaipėdos rajono savivaldybės. Projektu siekta atkreipti dėmesį į Mažosios Lietuvos etnografinio regiono, kaip gamtos ir žmogaus suformuoto kraštovaizdžio, savitumo bei išskirtinumo išsaugojimą.

Etnografas dr. J. Tilvikas: „Be abejo, tradicijos keičiasi, galbūt ir levandos bus neatskiriamas mūsų tradicinio kraštovaizdžio elementas. Kažkada rožė, daugiau buvusi kaip siekiamybė ir daugiau žydėjusi siuviniuose nei realiuose gėlynuose, tapo kasdienybe. Vis dėlto tik truputis pastangų ir augalai, kaip šeivamedis, mirta, šliaužiančioji žiemė, gebenė, taip gerai atpažįstami Mažosios Lietuvos autochtonams, galėtų išlikti šio regiono savitumo štrichu.“

Tyrimas atskleidė įdomybių

Visų Lietuvos regionų kraštovaizdį daugeliu atvejų neigiamai pakeitė sovietmečio beatodairiški sprendimai, o Mažosios Lietuvos ir piktybiškas siekis sunaikinti „svetimos“ kultūros palikimą. Deja, ir šiandienos sprendimai, nulemti infrastruktūros atsinaujinimo, neprisideda prie situacijos pagerinimo. Lietuvos etnografinių regionų kraštovaizdį niveliuoja spalvotų trinkelių, šviestuvų, suoliukų, žaidimo ir sporto aikštelių vaizdai. Atrodo, kad sovietinio filmo situacija „Poslė bany“ (po pirties – rus. aut. pastaba), kai filmo herojus patenka į svetimus namus, kurie niekuo nesiskiria nuo jo namų, gali pasikartoti. Tiek istorinių architektūros paminklų neišsaugojimą, tiek ir šiandienos infrastruktūros kūrimą bent iš dalies galima pateisinti ekonominėmis aplinkybėmis. Tačiau kraštovaizdžio niveliacijai panaudojami ir želdiniai: levandos, ledinukai žydi nuo pamario iki pagudės. O vis dėlto galėtų būti ir kitaip. Tai brangiai nekainuoja. Galiausiai tam lėšų skiria ir mažiausias asmeninis bei didmiesčio ūkis. Tad kilo idėja paieškoti galimybių, kuo ir kaip galima pakeisti taip šiuo metu pamėgtas levandas ir ledinukus, prisiminti seniau Mažosios Lietuvos regione sodintus augalus, kurie galėtų papuošti šiandienos mūsų gėlynus, sodus, parkus, skverus, aikštes. Atlikome tyrimą. Pasižvalgėme po Mažosios Lietuvos vietoves, pakalbinome žmones, įsižiūrėjome į senas fotografijas, tautodailės (daugiausia delmonus, neatsiejamą Mažosios Lietuvos moterų tautinio kostiumo detalė), atidarėme senųjų gyventojų namų vaistinėles ir išsiaiškinome įdomių dalykų.

Senųjų augalų įvairovė

Botanikė, augalų ekologė Rita Nekrošienė mano, kad nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. pirmosios pusės įvairiuose želdynuose Mažojoje Lietuvoje buvo auginama ne mažiau kaip 100 skirtingų rūšių dekoratyviųjų augalų. Didžiausia senųjų augalų įvairovė išlikusi individualių sodybų želdynuose. Visuomeninės paskirties želdynuose daugiausia skirtingų senųjų augalų rūšių fiksuojama buvusių/esamų dvarų parkuose: čia, skirtingai nei sodybų želdynuose, aptinkama ir retų rūšių bei formų/veislių augalų. Kapinių želdynuose vyravo tos pačios augalų rūšys, kaip ir sodybose. Gatvės ir keliai Mažojoje Lietuvoje buvo apsodinamos lapuočiais augalais: vyravo mažalapės liepos, karpotieji beržai, paprastieji klevai, paprastieji uosiai.

Komponavimo skirtumai

Mokslininkės teigimu, įvairiais keliais į Europą patekę svetimžemiai augalai pirmiau nei kitus Lietuvos regionus pasiekdavo Mažąją Lietuvą. Vis dėlto XIX a. pabaigoje buvo likę jau labai mažai augalų rūšių, būdingų išskirtinai tik vienam ar kitam konkrečiam Lietuvos regionui ir neaptinkamų kitur. Po I pasaulinio skirtumai Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje dar labiau švelnėjo. Vis dėlto iki šiol galima pastebėti augalų komponavimo skirtumus. Mažosios Lietuvos sodybos apsodinamos išimtinai tik lapuočiais medžiais, tuo tarpu Žemaitijoje sodybas mėgstama apsodinti spygliuočiais, dažniausiai paprastosiomis eglėmis.

Delmonų dekore – puokštės ir vainikai

Etnologė E. Matulionienė nustatė, kad delmonų ornamentikoje aštuoniasdešimt procentų sudaro augaliniai motyvai. Į augalinius ornamentus pirmiausia buvo perkeliamos gėlės. Delmonų dekore pavaizduotos puokštės ir vainikai, sukomponuoti iš skirtingų formų ir spalvų žiedų, kuriems pavyzdžiu galėjo būti darželio ir/ar pievos žiedai. Ji teigia, kad atrinktuose Mažosios Lietuvos liaudies meno pavyzdžiuose, dekoruotuose augaliniu ornamentu, galima atpažinti 13 augalų rūšių. Augaliniuose ornamentuose labiausiai paplitę motyvai, primenantys rožes / erškėtrožes, tulpes, lelijas / viendienes, raudonuosius dobilus, aguonas. Mažiau paplitę ornamentai, primenantys rudbekijas, medetkas, našlaites, neužmirštuoles, jurginus. Mokslininkė tarp gerai žinomų rožę, leliją, tulpę, aguoną, raudonąjį dobilą vaizduojančių augalinių motyvų aptiko anksčiau nepastebėtus motyvus, primenančius šliaužiančiąją žiemę, vaistinį smidrą ir nasturtą.

Vaistažolių lyderis – šeivamedis

Etnologas Jonas Tilvikas nagrinėjo Mažosios Lietuvos autochtonų naratyvus apie gydymosi patirtis, kuriuose kaip vaistiniai įvardinti 57 augalai. Iš jų galima išskirti 13 populiariausių vaistinių augalų. Apie šias vaistažoles kalbėjo beveik visi pateikėjai, tačiau lyderis yra šeivamedis dar vadinamas šeimedžiu, o dažniausiai bezdu. Beveik visi kalbinti žmonės vaikystėje gėrė, o nemaža dalis ir dabar vartoja šeivamedžio žiedų arbatą arba uogų sirupą. Įdomu ir šiam tyrimui svarbu, kad vaistiniai augalai prisimenami, saugomi ir naudojami ne tik dėl praktinių priežasčių, bet kaip pagarba savo gimtinei ir atmintis apie artimus žmones. Simbolinę prasmę yra įgavusi ir mirta. Nors ir nenaudojam liaudies medicinoje, tačiau tyrimo metu teko pastebėti, kad šis augalas pateikėjams yra tapęs išskirtinumo ženklu. Mirtos buvimas namuose rodo, kad pateikėjas yra „šio krašto žmogus“. Ją teko pamatyti 5 pateikėjų namuose, tačiau ir kiti pateikėjai atsimena, kad namuose būdavo mirta. Mažosios Lietuvos gyventojų namams būdingi atributai – ant sienos kabantis konfirmacijos liudijimas, kelių kartų šeimos nuotraukos ir, žinoma, kambaryje auganti mirta.

Pritaikyti konkrečioje vietovėje

Kitas projekto žingsnis buvo pritaikyti augalų sodinimą konkrečioje vietovėje. Tam buvo pasirinkta erdvė greta Dovilų etninės kultūros centro, kurią pavadinome „Dovilų sodu“. Kraštovaizdžio architektas Petras Grecevičius atskleidė esamas želdinių formavimo problemas ir teigiamus pavyzdžius ne tik prie Dovilų etninės kultūros centro, bet ir kitose miestelio vietose. Nubrėžė gaires, kaip turėtų būti vystomi želdiniai. P. Grecevičius suformavo „Dovilų sodo“ viziją. Jis pabrėžė, kad „Dovilų sodas“ turėtų saugoti ir aktualizuoti baltiškąją savastį, nacionalinį ir regiono kultūros paveldą, įvairaus pobūdžio kultūrinius veiksmus/procesus/veiklas (renginius), stiprinti vietos savastį, tapti moksliniais (tarpdiscip­lininiais, taikomaisiais, humanitariniais, socialiniais, ekonominiais, vadybos ir kt.) tyrimais grindžiamu veiklos lauku, vieta, sudarančia sąlygas kultūros srityje veikiančių juridinių asmenų tarpregioniniam ir/ar tarptautiniam mobilumui, kultūrinio turizmo vystymui ir daug kitų dalykų.

Surengtuose seminaruose buvo pristatyti tyrimų rezultatai ir „Dovilų sodo“ vizija. Pristatymo metu projekto dalyviai aptarė kilusias problemas. Pavyzdžiui, kokiais kriterijais vadovaujantis augalus galima laikyti tradiciniais. Išryškėjo, kad Mažosios Lietuvos želdinių vystymo tradicijoms itin būdinga integruoti naujus, vietoje nematytus augalus. Itin smagu, kad projektas pritraukė doviliškių dėmesį, jie aktyviai reiškė savo nuomonę, kėlė problemas, susijusias su želdiniais miestelyje, domėjosi savo sklypų apsodinimo klausimais. Pamažu žinia apie tradicinių augalų panaudojimo galimybes plinta ir plačiau.

Išsamiau su projekto rezultatais galima susipažinti Dovilų etninės kultūros centro elektroniniame puslapyje.

Jonas TILVIKAS

Dovilų etninės kultūros centro etnologas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių