Mes turime būti ne tarp girnų, o apimti girnas
Iš didelio Klaipėdos rajono kultūros forumo temų ir įspūdžių srauto man vis prisimena mintis, kad turime nepamiršti dirbti platesnei rinkai. Ši mintis nuskambėjo labai perspektyviai. Kodėl gi? Pabėgimas, išsigelbėjimas, išlikimas – tokios asociacijos kyla išgirdus apie platesnę rinką. Kodėl ir kur nori bėgti Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius?
„Fainų renginių“ reikmė
Kultūros Klaipėdos rajone (atseit, kitur kitaip) reikia labai nedaug. Šiandien bendruomenės kaip institucijos ir apskritai vietos gyventojai turi didelę įtaką, ypač per gebėjimą piktintis. Ir visai netiesa, kad šuns balsas į dangų neina. Eina, ypač jei tas skalijimas piktas ir dar prieš rinkimus. Kai kalbame apie kultūrą politiniame fone, tai itin patogi sritis, kurią galima pakreipti besipiktinančių gyventojų (dalies visuomenės) kultūros poreikiams, o didelė jų dalis sutampa su laisvalaikio, užimtumo ir pramogų poreikiais.
Tad tesilieja renginiai, nes kiekvienam kaimui, vos ne kiekvienai trobai reikia savo „pestivalio“. Gyventojai kaip špokiukai rėkia, o jais besirūpinantys politikai tik sliekiuką kyšt, tik vabaliuką brinkt… Ar tai blogai? Žinoma, ne. Ir labai gerai, kad laisvalaikis tampa turiningas, įdomus, edukuojantis, džiuginantis, net smaginantis. Bet… Tik įsivaizduokite žmogų, kuris turi vieną didelę koją (na, tebūnie, dvi laibas, dailias, kaip nutekintas kojytes, na, kas kokiam skoniui, gal kažkam reikia mėsingų, raumeningų šlaunų – atkreipkite dėmesį, čia jau nesutarimui vietos į valias), mažas rankas, dar mažesnę galvą, išsipūtusį pilvą ir visai neturi šiknos (juk šikynė jau visai ne kultūra). Taip metaforiškai bandau pasakyti, kad iš plataus kultūros lauko rėkiant reikalaujama tik vieno – „fainų renginių“, o aukščiausiu įvertinimu tampa „geras renginys“. Kas tas geras renginys – pagal kiekvieno sugedimo laipsnį.
Renginių komplektacija – be kritiškumo
Vienas svarbesnių kriterijų – pinigai. Kiek kainuoja geras renginys? Ar galima gerą renginį padaryti pigiai? Galima. Ar galima gerą renginį padaryti brangiai? Galima. Galima pasamdyti profesionalią renginių įmonę, ir ji patenkins renginių poreikius visai nebrangiai. Turbūt trečdalį skiriamų lėšų panaudodama renginiui, trečdalį – įmonės sąnaudoms, trečdalį – savo pelnui… (įdomu, kaip yra kultūros centruose: ar apie pinigus kalbėti vis dar negalima, ar tai tik tėčio, kartais ir mamos prerogatyva?). Jei renginius organizuotų tokios įmonės, renginiai būtų geri – kaip iki kvailumo ir bukumo standartizuoti baldai, leidžiantys pasijausti „išskirtiniais“: kiekvienas gali susikomplektuoti savo virtuvę. Ar esate pastebėję, kad standartinio dydžio kepimo skardai su dideliu sunkumu rasite plautuvę, į kurią ji tilptų? O man tokios reikia… Vis dėlto akys raibuliuoja nuo virtuvių dizaino „įvairovės“.
Panašių dalykų būtų galima privardyti daugybę. Kaip ir kainų įvairovės… Taip atsitiktų ir su renginiais: būtų standartiniai, be galo patogūs ir „funkcionalūs“ renginiai, akys raibtų, o ausys linktų nuo pasirinkimo ir gausos, nuo kurios vieną dieną nebepasidarys koktu (norėjau pasakyti priešingai – pasidarys, – bet pavyko geriau), nes smegenyse išsitrins vingiai ir nebereikės nieko kito, tik nuolatinio dozuoto malonumo patvirtinimo be iššūkių. Ir tas begalinis sintetinis, be kančios (kūrybos) bendrystės ir išskirtinumo jausmas toks visiems pasiekiamas.
Dar vienas svarbus aspektas: ši kultūros dalis grįsta emocijų gausa, ir joje mažai lieka kritinio vertinimo. Vartojimas kaip masinė psichozė, o kultūros dalyvis, kurio savo poreikių rėkimas toks reikšmingas jam pačiam, supakuojamas į masę, į rinką, į rinkimų biuletenius (būtent supakuojamas į rinkimų biuletenius: ne jūs pasirenkate, bet jūsų balsas paimamas, ir nebūtinai jėga išplėšiamas – jis paviliojamas jūsų nepasitenkinimu), o kartais sugrūdamas į gyvulinius vagonus (dabar tai nebemadinga)… Nematau skirtumo tarp šių supakavimo formų… Net šiurpas nukrečia nuo tokios minties. Tai kiekvieno iš mūsų ne/pasirinkimas, bet pasipiktinimas…
Profesionalų meilė – ne godumo
Priešingoje pusėje atsiduria profesionalūs kultūros kūrėjai, kaip taisyklė, menininkai. Čia jau tikroji kultūros dalis, žinanti, kas yra kultūra ir kokia ji turi būti, vargingai besimaitinanti iš projektinių lėšų. Jie nuolat ieško rinkos ir resursų, ir reikia pripažinti, kad ieško su tikru pašaukimu. Vieta jiems tampa ne namais, o kontekstu, kuriame patogu įsikurti vienam projektiniam laikotarpiui: čia paėdama, o iškeliaujant paliekama rezidencijos ataskaita ir kelios nuotraukos su vietos vaikais, kurie, tikėtina, pirmą kartą gyvenime susidūrė su tikru menu. Vietiniams, žinoma, suteikiama didžiulė garbė būti tyrimo objektu, įkvėpimo šaltiniu ir, jei pasiseks, net būti paminėtiems padėkose smulkiu šriftu. Juk ne kiekvienam pabažnam Dievo šūdą uostyti, tad kaimo bendruomenė turėtų suprasti, kad jos salė, jos istorija ir jos biudžeto eilutė buvo panaudotos kilniam tikslui, kurio ji, deja, dar nėra pasirengusi įvertinti. Menininkas vietos resursus suvalgo ne iš godumo, o iš meilės vietai. Tiesiog ta meilė vienpusė, kaip ir dera tikram pašaukimui. O kai lėšos baigiasi, jis sąžiningai išvyksta ieškoti kitos vietos, kuriai taip pat labai reikia kultūros, ir pakeliui dar parašo straipsnį apie regionų kultūrinį skurdą. O kai rinka pagaliau atsiranda, menininkas ją uzurpuoja su ta pačia kuklia meile: kiekvienas grantas, užsakymas ar žiūrovas, atitekęs kam nors kitam, jam tampa kultūros nuosmukio įrodymu, o kiekvienas, atitekęs jam, – kultūros pergale.
Štai ir pavyzdys, kaip tai atrodo gyvenime. Iš Vėlinių išmesta baimė ir pasigąsdinimai peraugo (kartais net) į vulgarų, gašlų Helovyną, sunaikinant tiek baltiškąją, tiek keltiškąją tradicinę kultūrą, bet užauginant naują – betono ir asfalto. O galbūt tai iš tiesų vaikystės, paauglystės, gal net mokyklinių skriaudų įveikos šventė… Tik kodėl tos skriaudos mus sudomina tik tada, kai jas galima paversti renginiu?
Trinties miltai – į skrynias
Kodėl neskiriamas toks pat dėmesys kultūrai per sveikatos prizmę (nesidomėjau, kaip yra kitose savivaldybėse, bet Klaipėdos rajone toks dėmesys vis dėlto yra)? Gal tada ir man, kaip šios srities profesionalui ir ekspertui (disertacija ir bent penkios mokslo publikacijos šia tema), piktai rėkti, kad sveikatos priežiūra yra tokia pat svarbi ir aktuali tema kaip ir pramogos? Spręskime pagaliau smurto sampratą, pasitelkime menininkus, mokslininkus, edukatorius ir išsiaiškinkime, kas yra smurtas. Pradedu šviečiamąją veiklą šia kryptimi. Pažiūrėkite tinklalaidę (https://www.youtube.com/watch?v=5TH_vKdb1FU&t=337s) bent nuo vietos, kur pasakojama, kaip trys klasiokės sukūrė ir dainavo gražią, pabrėžiu, gražią, be jokių negražių žodžių dainelę apie ketvirtą klasioką, tai yra smurtas to ketvirto vaiko atžvilgiu, ypač jei jis nenori, kad apie jį tokią dainelę dainuotų. Tuomet apsidairykite aplink… Galiu tik pakartoti Marcinkevičiaus žodžius: „Pašaukite Vytautą nuo marių juodųjų, praneškite jam: rugiai jau sudygo, o raštas nedygsta…“ Milžiniška takoskyra tarp ekonominės ir kitokios gerovės bei bendravimo kultūros, tiesiogiai veikiančios visuomenės sveikatą, kūrybinį ir visokį kitokį galėjimą. Apie kokią psichikos sveikatą ir toleranciją visuomenėje galime kalbėti, kai neatskiriame elementaraus smurto? Ir tai yra mūsų visuomenės kultūros dalis.
Na, o tarp šių girnų esame mes – rajono kultūros centrai, apie viską ir apie nieką, ieškantys savo tapatybės ir vietos po saule, nereikalingi, bet nesunaikinami, degantys, bet nesudegantys. Ir tik mes neleidžiame toms girnoms – rėkiančiai visuomenei ir ėdantiems profesionalams – susiliesti. Vis norima mus paversti kažkuo kitu, nei esame: tai viena girna, tai kita. O mes esame stovas, kuriame tos abi girnos sukasi. Tai sudėtingas uždavinys: mes turime būti ne tarp girnų, o apimti girnas, ir tos trinties kuriami miltai turi byrėti į mūsų maišus ir skrynias. Tačiau kaip tai padaryti – kitame pamąstyme.
Tai kur norėtų bėgti Klaipėdos rajono etnokultūros centro direktorius? Tikitės, kad į Madagaskarą kurti Lietuvos? Išgraužkit! Kaip tikras žemaitis: velns moni čia ont šiknuos pasodėna, velns moni ė teatkels… vuo pats sėdiesu ir čiulbiesu… Velns uožka sutvieri, bet ir anon puon Deivalis palaimina, vis on šiuo svieta vietelė rasem, alė girnelės tur sukteis, vuo duonelės ir pyragelė kitep nebūs.
Dr. Jonas TILVIKAS
Klaipėdos rajono etninės kultūros centro direktorius
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
