• 18 rugsėjo, 2021
|

Moksleiviai atskleidė randuotas „vilko vaikų“ istorijas

Mokytoja I. Jančauskienė (dešinėje) dėkojo kolegoms ir moksleiviams, projekto „Vilko vaikai“ dalyviams bei projekto partneriams: Klaipėdos rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriui, Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešajai bibliotekai, Gargždų krašto muziejui.

Kasmet „vilko vaikų“ vis mažiau Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje – šalyse, kurias Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir jam pasibaigus jie pasiekė bėgdami iš Rytų Prūsijos. Išbadėję, ligoti, išsigandę, atskirti nuo šeimų, o dažnai likę našlaičiai svetur ieškojo saugios pastogės ir maisto. Kodėl likimas jiems lėmė tapti „vilko vaikais“, klajoti miškais, laukais, nakvoti po atviru dangumi, slėptis prekiniuose traukiniuose, elgetauti, belstis į svetimų namų duris? Kaip jie išgyveno? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ir „Minijos“ progimnazijos ugdytiniai, mokytojų padedami parengę projektą „Vilko vaikai“ ir kūrybinių darbų parodą. Iki liepos 5 d. ji eksponuojama Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje.

Tragiškas likimas

Sovietmečiu apie „vilko vaikus“, Lietuvoje dar vadintus vokietukais, nebuvo kalbama, tylėjo ir jie patys. Tačiau šiandien apie tragišką jų likimą kuriamos knygos, filmai, rengiamos parodos. Raudonajai armijai ėmus naikinti Rytų Prūsiją, prievartauti ir žudyti jos gyventojus, spėjama, kad nuo 1944 m. Lietuvą pasiekė apie 7000 „vilko vaikų“.

Užimtose Vokietijos vietovėse raudonarmiečiams buvo leista plėšikauti, su civiliais gyventojais elgtis savo nuožiūra, o moteris prievartauti. Taip elgtis buvo raginama instrukcijomis, kurias kariai gavo iš sovietų karininkų ir politinių darbuotojų. Nespėję evakuotis civiliai gyventojai pateko į mėsmalę. 1944 m. spalio 21 d. Nemerkiemyje, į pietus nuo Gumbinės, raudonarmiečiai surengė skerdynes. Buvo išprievartautos ir sadistiškai nužudytos 72 moterys.

Siautėjant sovietų kariams, daug vaikų liko be vieno iš tėvų ir našlaičiais. Jiems teko pasirūpinti ir savo mažesniais broliais bei seserimis. Būreliai vaikų ėmė traukti į kitą Nemuno pusę, į Lietuvą. Skaitant „vilko vaikų“ istorijas, kaip ieškojo maisto, sunku suvokti, jog tokiomis sąlygomis įmanoma išgyventi. Jiems teko valgyti dvėselieną, šunis, kates, kai kuriems – ir žiurkes, šlapti ir šalti miškuose. Dienų dienas jie ėjo slapstydamiesi ir ieškodami sodybų, tačiau ne visada lietuviai atvėrė jiems savo duris, ne visada davė viralo ar duonos. Vis dėlto buvo ir tokių lietuvių, kurie, rizikuodami būti ištremti į Sibirą už pagalbą vokiečių vaikams, priglaudė juos ir net įsivaikino. Tačiau „vilko vaikams“ dėl saugumo teko išsižadėti savo tapatybės – pamiršti vokiškus vardus ir priprasti prie naujų – lietuviškų, mokytis lietuvių kalbos ir nekalbėti vokiškai.

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“, kuriame pasakojama vokiečių mergaitės Renatės istorija, paremtas tikrais faktais. Jie byloja daugelio Rytprūsių pabėgėlių tragišką likimą.

Sąsajos su Gargždais

„Vaivorykštės“ gimnazijos istorijos mokytoja Ingrida Jančauskienė, pristatydama projektą apie „vilko vaikų“ tragediją, sakė, jog idėja atversti šį istorijos puslapį kilo prieš metus: „Kartu su Švietimo centru planavome didelį darbą, bandėme rašyti projektą „Europa – europiečiams“. Tačiau, matyt, mūsų projektas užsieniečiams nelabai patiko.“ Vis dėlto iniciatoriai rankų nenuleido. Patarimai ir parama, sutelktos „Vaivorykštės“ gimnazistų ir „Minijos“ progimnazijos moksleivių pastangos davė vaisių. Dvyliktokai rinko istorinę medžiagą, kuri buvo panaudota parodos stenduose. Juose yra informacijos apie Klaipėdos krašto gyventojų evakuaciją, kaip ji vyko skirtingose vietovėse, nuotraukų, pateikiamos liudininkų atsiminimų ištraukos. Mokytoja I. Jančauskienė pasidžiaugė, kad kolegė Vida Mockuvienė turėjo išsaugojusi Ketvergių mokykloje surinktą kraštotyrinę medžiagą apie tai, ką likę gyvi vietiniai gyventojai prisiminė apie evakuaciją, kaip ji vyko Klaipėdos krašte.

„Kai skaitėme ją (surinktą medžiagą – aut. pastaba), kokie buvo duodami sovietams įsakymai, ką daryti su Rytų Prūsijos gyventojais po Antrojo pasaulinio karo, bėgo šiurpuliukai visu kūnu. Žodis „tragedija“ per lengvas apibūdinimas tam, ką turėjo patirti „vilko vaikai“, – sakė I. Jančauskienė. Stenduose – šešios „vilko vaikų“ istorijos: Valentino Baršausko, Bernhardo Keuslingo, Herberto Kleino, Bruno Kleino, Uwės Fritzo ir Klauso Weisso, kurio įtėviai Juzefa ir Adomas Orlauskai ilsisi Gargždų kapinėse. 1937 m. gimusio Klauso atmintis neišsaugojo tėvų paveikslo. Būdamas suaugęs sužinojo, kad jo tėvas mirė Austrijoje, koncentracijos stovykloje. Atiduotas poniai Ernai kartu su ja bėgo iš namų, vėliau grįžo į gimtąjį kaimą, o Erna atidavė Klausą tikrai jo tetai. Ši vaiką išsiuntė į Lietuvą, kad parneštų maisto. Taip jis atsidūrė pasienio mieste Heidekruge (dab. Šilutėje). Pirmas lietuviškas žodis, kurį jis išmoko, buvo vagis. Mat turguje pamatęs krūvą čiulpinukų vieną pagriebė ir spruko, o pavymui girdėjo šaukiant „vagis“. Laimei, vieną dieną jis sutiko ūkininkę Orlauskienę, kuri ėmė globoti vokiečių vaiką. Klausas visą gyvenimą nepamiršo, kaip pirmą kartą po klajonių Orlauskų namuose gavo sočiai pavalgyti ir kaip mediniu šaukštu kabino saldžią košę. Su ūkininkų šeima jis buvo ištremtas į Sibirą, o 1951 m. iš Lietuvos išvyko į Vokietiją, tačiau ne kartą aplankė savo globėjų kapą Gargžduose.

Negalima užmiršti

Įkvėpti per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas aptarto A. Šlepiko romano „Mano vardas Marytė“, kuris sulaukė populiarumo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, ir Jungtinėje Karalystėje, bei filmo „Vilko vaikai“, „Minijos“ progimnazijos moksleiviai piešė, kūrė eilėraščius, laiškus „vilko vaikams“, o „Vaivorykštės“ gimnazistai – memus. Paskutiniame stende – mokinių kūrybiniai darbai. „Nuolat galvoju, jei man tektų patirti tokį gyvenimą, norėčiau būti tokia pat drąsi, ištverminga ir mokėti iškęsti begalinį skausmą“, – rašė Jogailė Šašytė, „Minijos“ progimnazijos šeštokė. „Vilko vaikų“ kovą už gyvenimą aštuntokas Erikas Gečas išreiškė eilėmis: „<…>Vėl kelias ilgas, nežinia… / Kareiviai šaudo į mane. / Ar liksiu gyvas ir įveiksiu kelią? / Ar kelias pakeliui įveiks mane.“

Prieš daugiau nei pusę metų pakviesta prisijungti prie projekto „Vilko vaikai“ Rūta Matimaitytė, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus komunikacijos koordinatorė, Lietuvos istorijos instituto doktorantė, nuotoliniu būdu kreipėsi į projekto dalyvius, dėkodama visoms mokytojoms ir projekto vadovei I. Jančauskienei: „Vertinu kiekvieną galimybę susitikti su mokiniais, nes tai ne tik galimybė pasidalinti žiniomis, bet ir moralinė bei vertybinė pareiga jaunajai kartai pasakoti apie kraupius XX a. įvykius, kurie sugriovė ir keitė šeimų istorijas ir likimus, ir didžiosios dalies vaikų likimus. Esu dėkinga visiems šį projektą kūrusiems mokiniams. Neabejoju, jog ir patys „vilko vaikai“, jų artimieji džiaugiasi, kad ir jūs savo darbu, domėjimusi jų gyvenimo istorijomis parodėte, kad „vilko vaikai“ šiandien Nepriklausomoje Lietuvoje nėra užmiršti.“

Parodos dalyviams už istorinės atminties puoselėjimą padėkojo Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Rasa Petrauskienė ir „Vaivorykštės“ gimnazijos direktorė Ona Sturonienė.

„Vaivorykštės“ gimnazijos istorijos mokytoja, projekto „Vilko vaikai“ vadovė I. Jančauskienė neabejoja, kad kilnojamoji paroda bus puiki mokomoji priemonė, suprantama įvairaus amžiaus ugdytiniams, kuri padės užpildyti spragą istorijos vadovėliuose apie tragišką istorijos tarpsnį.


  • 1947–1949 m. maždaug 102 tūkstančiai išgyvenusių lietuvininkų ir vokiečių buvo deportuota į Vokietiją.
  • 1990-aisiais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vokiečiams, kilusiems iš Rytprūsių, taip pat iš Klaipėdos krašto, atsirado naujų galimybių domėtis savo kilme ir ieškoti artimųjų Vokietijoje. 1991 metais jie įkūrė bendriją „Edelweiss“ (vėliau pervadinta „Edelweiss-Wolfskinder“). 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 nariai, 1997 metais bendrija vienijo jau 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114, 2015 m. – 63, o 2019 m. jų teliko 39.
  • 2006 m. spalio 16 d. Lietuvos Seimo nutarimu įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių