„Nematomuose apkasuose“ – Lietuvos kariuomenė generolo akimis

Prieš kelias savaites Gargžduose viešėjo vienas aktyviųjų 1990–1991 metų Lietuvos laisvės gynėjų ir atsikuriančios valstybės savanorių, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, dimisijos generolas leitenantas Arvydas Pocius. Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje jis pristatė laisvės dienos nesulaukusiems dedikuotą knygą „Nematomuose apkasuose“. Per savo asmeninį gyvenimą ir patirtį generolas pasakoja, kaip buvo atkuriama Lietuvos nepriklausomos valstybės kariuomenė.

Neseniai įvykusiuose rinkimuose klaipėdiečiai A. Pocių išrinko Lietuvos Respublikos Seimo nariu.

Lietuvos žmonėms, ypač jaunimui, būtina žinoti ir suprasti visus Lietuvos kariuomenės atsikūrimo ir vystymosi etapus, susipažinti su patriotiškai nusiteikusiais pirmaisiais krašto apsaugos savanoriais, įvertinti kariuomenės vadovybės drąsą ir diplomatiją, visuomenės mąstymą ir nusiteikimą, karininko garbę ir pareigos jausmą Tėvynei.

Sportas formavo charakterį

A. Pocius – iš prigimties žemaitis, jo šeimos šaknys čia pat už Minijos – Kartenos apylinkėse. Tarp artimųjų – buvę partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovų dalyviai, prieškarinės Lietuvos kariuomenės kūrėjai. Nenuostabu, kad pirmosios patriotizmo pamokos išmoktos dar vaikystėje iš tėvų ir senelių.

Sportiško sudėjimo jaunuolis pasirinko studijas ano meto Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute, bet po baigimo neišvengė tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Teigia, kad ir per trumpą tarnybą įgavęs patirties, kuri pravertė įveikiant sovietų armijos agresinius išpuolius 1991 metų sausio ir vėliau rugpjūčio pučo įvykiuose.

Generolas mano, kad jo charakterio tvirtybei ir atkaklumui sportas turėjo didelę įtaką: suteikė pasitikėjimą savimi, skatino nepasiduoti, kovoti iki galo. Būdamas dziudo ir savigynos imtynių komandos vyriausiuoju treneriu, Atgimimo metais su komanda vykdamas į sąjunginį čempionatą, pasiėmė dar LTSR AT patvirtintą Lietuvos Trispalvę ir stebint varžybų dalyviams pareikalavo, kad senoji LTSR vėliava būtų pakeista naująja Trispalve. Kad ir užsitęsus čempionatui dėl to dalyko derinimų, varžybų organizatoriai vis dėlto buvo priversti paklusti mūsų komandos vyr. trenerio valiai.

A. Pocius buvo Sąjūdžio žaliaraištis, šias pareigas uoliai atliko tūkstantiniuose mitinguose. Vėliau jam patikėta perimti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko apsaugą, ir taip prasidėjo klaipėdiškio veikla atkurtos Lietuvos valstybės karinėse struktūrose. Kartu su kitais Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) vyrais apsivilkęs karinę uniformą pareiškė, jog ginsimės nuo okupacinės sovietų armijos, kurios išpuolių tuomet tik daugėjo.

Lydėjo tikslas tobulėti

Rašydamas šią knygą, generolas sako išgyvenęs asmeniškai patirtus įspūdžius įvairiose karinėse situacijose, krašto apsaugos savanorių nuotaikas, įspūdžius iš mokymosi metų ir kvalifikacijos kėlimo NATO šalių įstaigose: Bundesvero akademijoje Hamburge, karo koledže Jungtinėse Valstijose, Gynybos koledže Italijoje ir kitose. Visą tarnybos kariuomenėje laikotarpį turėjo tikslą nuolat tobulėti, o vėliau penkerius metus diplomatinėje tarnyboje Rumunijoje ir Bulgarijoje tinkamai atstovauti savo valstybei. Mano, kad šių dienų jaunimas turi suprasti demokratinės šalies krašto apsaugos sistemos sąrangą ir principus, NATO ir Lietuvos kariuomenių sąveiką ir strateginio lygmens veiklą, šalies gynybos sistemą ir situacijos valdymą pasaulio karštuose taškuose.

Vienas iš „karštųjų taškų“ pratrūko Lietuvoje 1993 metais. Tai „pakaunės miško savanorių“ maištas, iki galo, deja, neišaiškintas. Tai buvo didelis išbandymas jaunos Lietuvos kariuomenės vadovybei ir jos diplomatijai. Knygoje generolas pateikia maišto versiją: tai nebuvęs tik ginklų pažvanginimas, o kaimyninės valstybės specialiųjų tarnybų suplanuota akcija: pasinaudojus buvusiais bendradarbiais ir slaptais agentais, infiltruotais į KAM sistemą, sukelti karinę sumaištį ir galbūt pilietines rietenas. Tai būtų pretekstas sulaikyti sovietinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos. Tų įvykių organizatoriai lieka neišaiškinti, gaila, jog kai kurie savanoriai to nesuprato…

Po tokios skandalingos istorijos A. Pociui teko perimti vadovavimą savanorių tarnybai, reformuoti SKAT’ą. Savanorių pajėgos sustiprėjo.

Popiežius atpažino lietuvį

Įsimintinas jo gyvenime susitikimas su Jo Šventenybe Popiežiumi Jonu Pauliumi II. Šis romantiškas susitikimas generolui išliko atminty visam ir, be abejo, sudomins mūsų skaitytojus. Dalyvaudamas integruotuose kursuose NATO Gynybos koledže Italijoje kartu su kitų šalių karininkais buvo pakviestas Vatikane susitikti su Popiežiumi. Sveikindamasis su koledžo vadovybe ir aukštais karininkais, Popiežius Jonas Paulius II atkreipė dėmesį į kiek atokiau stovintį šviesiaplaukį karininką. „Mūsų žvilgsniai susitiko ir jis žengė manęs link, – ne be jaudulio šiandien tą žvilgsnį mena generolas. – Jis man padavė ranką. Lenkiškai prisistačiau, kad esu karininkas iš Vilniaus. Ir netikėtai išgirdau Popiežiaus klausimą lietuviškai: tai tu – lietuvis? Neapsakomai malonus jausmas…“

Generolas iki šiol liko taip ir nesupratęs, kodėl Popiežius jį vienintelį iš visų užkalbino. Gal tai buvo tiesiog Dievo duotas ženklas, tarytum nematomas Angelas Sargas, kuris jį globoja ir saugo. A. Pocius yra įsitikinęs, kad tą globą nuolat jautęs Afganistane, Irane, Kosove, Kuveite, tuose kraštuose atlikdamas tarptautinę misiją paraleliai su kitais NATO daliniais. „Turime ir mes savo indėlį įnešti užsienio karinėse operacijose, – sako generolas. – Kiekvienas karys, dalyvaudamas tarptautinėse operacijose, įgyja nepaprastai daug vertingos kovinės patirties.“

Pavyzdys būsimiems kariams

Iš Vakarų valstybių karininkų, su kuriais bendravo vadovaudamas Savanoriškos krašto apsaugos tarnybai, Specialiosioms ir Rytų karinės apygardos Lauko (sausumos) pajėgoms, tarnaudamas NATO Strateginėje transformacijos vadavietėje, būdamas Lietuvos kariuomenės vadu, generolas mokėsi pagrindinių vadovavimo principų – būti geru pavyzdžiu kitiems. Todėl tikisi, kad ši jo knyga bus naudinga jauniems būsimiems kariams, svarstantiems galimybę stoti į Lietuvos karo akademiją ir ketinantiems rinktis garbingą karininko profesiją. Reikia turėti galvoje ir tai, kad dalyvavimas kovinėse ar taikos palaikymo operacijose yra labai rimtas išbandymas ne tik pačiam kariui, bet ir jo šeimai.

Visiems perskaičiusiems šią knygą, ypač aktyviems Atgimimo laikotarpio įvykių dalyviams ir 1990–1991 metų Lietuvos Laisvės gynėjams, atgis prisiminimai, kaip jie patys prieš trisdešimt metų stojo už mūsų Tėvynę.

Netrukus turėtų išeiti nauja generolo A. Pociaus parašyta knyga. Šįkart autorius pasakos apie lietuvius, tarnavusius ir tebetarnaujančius kitų valstybių karinėse struktūrose, daug padėjusius modernizuojant mūsų kariuomenę ir pasaulyje įsitvirtinant nepriklausomos Lietuvos valstybės statusą.

Aldona VAREIKIENĖ

Osvaldo GIRČIO nuotr.