Niekas neturi teisės tavęs skaudinti

Viena iš mano mėgstamiausių perskaitytų knygų yra „Toksiški tėvai“, kurią parašė Suzana Forvard. Ši moteris yra garsi visame pasaulyje psichologė, dėstytoja, grupinių terapinių užsiėmimų ir mokymų vadovė. Knyga parašyta remiantis tikrais žmonių pasakojimais. Žmonių, kurie yra užauginti tėvų, neturinčių jokios atjautos, gebančių tik reikalauti, bet ne duoti, yra žiaurūs ir negailestingi, o vaikai tiesiog privalo ieškoti būdų, kaip išgyventi. Skaitytojau, jeigu tu užaugai tokioje šeimoje – kviečiu gydyti sielos žaizdas. Jeigu manai, kad tu netinkamai elgiesi su savo vaikais – raginu įkrėsti sau proto ir suprasti, kokią didelę žalą darai savo atžalai. O jeigu nepriklausai nei aukai, nei skriaudikui, tad šis skaitinys puikiai tinka ir tiems, kurie domisi psichologija ir į gyvenimą žiūri giliau, bet aš kalbu ne apie „TV pagalbos“ žiūrėjimą.

Įtiki tėvų žodžiais

Knyga paliko didelį įspūdį ir, žinoma, savo vidų pripildžiau naujų psichologinių žinių, be kurių kartais atrodo nebegaliu gyventi, nes man užvis tai yra įdomiausia. Noriu pasidalinti keliomis įžvalgomis, kurios iškilo skaitant.

Kartais sunku matyti jaunus žmones, kurie nesupranta, kas su jais darosi. Keletas pavyzdžių. Štai klube sėdinti porelė, į kurią neįmanoma neatkreipti dėmesio. Atrodo, kad vaikino kūnas dusina merginą, saugo nuo kitų vaikinų. Tačiau saugoti nėra nuo ko, bet jo smegenys jam sako visai ką kitą. Ir štai kitas apsvaigęs vaikinas netyčia įpuola į merginą. Jos draugas puola muštis, nes pamanė, kad vaikinas lenda prie jo išrinktosios. Arba kita dažna situacija. Merginos neleidžia savo vaikinams turėti draugių, o vaikinai savo merginoms – vaikinų. Prasideda blokavimas socialinėje medijoje, rašinėjimas asmeniškai: „Aš su tavimi susidorosiu“, o iš tiesų jis tik paklausė, ar vietoj pamokos bus konferencija. Klausimas, iš kur vaikinas tokį elgesio būdą atsinešė? Manau, kad iš šeimos, yra kažkokios auklėjimo spragos. Žinoma, neatmeskime ir to fakto, kad tokį elgesį lemia ir kitos socialinės aplinkos. Manau, kad tokiose situacijose žmonių elgesys išduoda daug vaikystės turimų traumų. Visada mintyse analizuoju, kodėl taip vyksta? Ar žmogus supranta, kad jam reikia pagalbos?

Vaiko traumavimas psichologiškai atsiliepia tam, kad net jau suaugęs gali bijoti sėkmės arba turėti itin mažą savivertę, kai jo galvoje vis skamba tėvų žodžiai: „Tu nevykėlis (-ė)“, „Galėjai negimti“ „Tu nesi vertas“. Duok stiprybės tokiems žmonėms, kad suprastų, jog viskas su jais gerai, bet reikia kuo greičiau bėgti operuoti savo sielos žaizdas. Knygoje rašoma, kad vaikai įtiki tėvų pasakytais žodžiais ir viską priima į širdį.

Tokia yra realybė

Kažkada kalbėjau su pažįstamu apie vaikų ir tėvų santykius. Jo santykiai su tėvais buvo visiškai beviltiški. Alkoholizmas, ekonominis smurtas ir atimta vaikystė, kurią paaukojo įvairių darbų atlikimui, nors už juos dar turėjo būti atsakingi tėvai. Šis asmuo man atsakė, kad dabar džiaugiasi, jog tėvas ir motina taip elgėsi. Mat jis užsiaugino „skūrą“. Po metų mudu vėl susitikę palietėme šią jautrią temą. Kalbėjomės. Dabar viskas jau buvo apsivertę aukštyn kojomis. Jis lankėsi pas psichologą, terapinę grupę ir pasakojo, kad labai pyksta ant tėvų. Supranta, kaip tokia vaikystė paveikė jo dabartinio gyvenimo kokybę ir suvokia, kad jie neturėjo teisės taip elgtis.

Taip pat teko kalbėti su suaugusiu vyru, kuris pasakojo, kad jo tėvas gerdavo ir būdavo net taip, jog išvarydavo iš namų. Pašnekovas apie tai kalbėjo kaip apie normalų dalyką su ta intonacija, kad kas buvo, tas pražuvo, o tėvai visada bus tėvai. Taip norėjosi jam išsakyti savo nuomonę, kad jis klysta, bet neturėjau jėgų įrodinėti savo tiesos. Manau, kad visi gražiausi žodžiai ir pateisinimai tėvams dingsta atsisėdus psichologo kabinete. Tada prasideda ašaros, pyktis, bejėgiškumas ir suvokimas, kad vis dėlto tėvai neturėjo tokios teisės elgtis su vaiku. Tai yra nepateisinama. Ir, žinoma, po sunkaus ir skausmingo darbo ateina išgijimas. Tik pirmiausia reikia suvokti, kad dabar esi pats atsakingas, ar pasveiksi, ar ir toliau grimsi į dugną. Kartais pastebiu, kad žmonėms patinka tas mėšlo kvapas ir jame lieka.

Viena iš jautriausių temų yra tėvų ir vaikų santykiai. Išgirdus kitų istorijas apima didelis gailestis, kad tokią kančią tenka patirti daugeliui, ir net jau suaugę jie savęs nesupranta. Manau, kad didžiausios turimos traumos atsiskleidžia kuriant santykius, nes mūsų partneriai yra mūsų pačių atspindžiai. Tikiuosi, kad ši mano įžvalga palies bent vieną skaitytoją ir jis kreipsis pagalbos į specialistus, kad pagerintų savo gyvenimo kokybę ir išlaisvintų tikrąjį save.

Danielius EINIKIS

Jaunųjų korespondentų klubo narys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių