Pamario laumės dituviškės keramikoje

Dituviškė Jūratė You Ivanauskienė, ankstesniais metais surengusi grafikos, tapybos darbų parodas, šį mėnesį pakvietė į keramikos dirbinių „Pamario laumės“ ekspoziciją Klaipėdos tautodailės salone „Marginiai“. Per puodelius, lėkštutes, žvakides išvinguriuotos istorijos, susijusios su laumėmis, pamariu, todėl paroda skirta profesorės Marijos Gimbutienės, archeomitologijos pradininkės, 100-osioms gimimo metinėms.

J. Ivanauskienė: „Esu laiminga, atradusi keramiką, bet ir toliau piešiu. Nebūčiau atradusi meno, jeigu ne Gabrielius.“

Saviti ir funkcionalūs

J. Ivanauskienė, knygos „Intuityvusis piešimas. Greitas, lengvas ir efektyvus būdas harmonijai savyje atkurti“ autorė, intuityvųjį piešimą pritaikė keramikoje. Juodajame molyje tarsi rūke linijų vingiai virto laumių veidais, paukščiais, medžiais, pamario trobelėmis. Pasak autorės, laumės – vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių, tarpininkės tarp žemiškosios ir dangiškosios sferų. „Laumės mėgsta rinktis prie upių, ežerų, pelkių, tai kodėl jų negali būti prie marių vandenų?“ – šypsojosi J. Ivanauskienė.

Žvelgiant į jos baltojo molio kūrinius iškyla Kuršių nerija su smėlio kopomis, žydromis vandens platybėmis ir laiveliais it žaislais juose. Tai lėkštelės, puodeliai, žvakidės, keraminiai paveikslai, per kuriuos išvinguriuotos istorijos, susijusios su laumėmis. Ne tik malonūs akiai – dirbiniai ir funkcionalūs. Visi skirtingi, nulipdyti, nuglostyti rankomis, išskirtinė dekoravimo technika.

J. Ivanauskienė savo keramikos parodą „Pamario laumės“ skyrė prof. Marijos Gimbutienės gimimo 100-mečio jubiliejui. Archeomitologijos pradininkė atkreipė dėmesį, koks nuostabiai gražus santykis su gamta ir dievybe mūsų senosiose dainose, liaudies mene, papročiuose, koks gilus tikėjimas gyvybinėmis jėgomis. Tai patraukė ir dituviškę.

„Pirmą kartą prie molio prisiliečiau šią žiemą, pastūmėta dukros. Ir jis mane pakerėjo, – kalbėjo „Pamario laumių“ autorė Jūratė. – Mano linijos gali virsti įdomiomis formomis. Žinoma, reikia daug dirbti, tobulėti. Labai svarbu palaikymas.“

Netikėtas posūkis

„Galiu kurti tyloje ir vienatvėje. Sūnus Gabrielius – jos dalis“, – sakė J. Ivanauskienė. Jis autistas – septyniolikamečiui reikia nuolatinės slaugos, dieną naktį. Ji stengiasi Gabrielių įtraukti visur, kad lavėtų, socializuotųsi. Jūratė nuvežė jį į Moksleivių saviraiškos centro keramikos studiją „Žiezdrė“ Klaipėdoje. „Anksčiau tarp neįgaliųjų sūnus blogai jautėsi, o čia gražiai bendrauja, jam smagu. Reikia bendrystės su sveikaisiais, kad būtų siekiamybė artėti prie jų“, – įsitikinusi pašnekovė. Gabrielius nuotoliniu būdu mokosi Dituvos pagrindinėje mokykloje.

Keramikos studijoje Jūratė šalia sūnaus buvo ir užsiėmimų metu, kad silpnoms jo rankelėms padėtų molį paversti forma. Jūratė pajuto šios plastiškos medžiagos magišką trauką, jos šilumą ir kūrybines galimybes.

Gabrielius savo keraminių darbelių parodą „Formų ir spalvų žaismas“ surengė anksčiau už mamą. Jo mokytoja Vida Daukšienė paskatino Jūratę išmėginti save keramikoje, ir tapo jos mokytoja. „Pamačiusi mano darbus ji pasakė, kad šie meniški, ir pasiūlė surengti parodą tautodailės salone „Marginiai“. Tai didelis įvertinimas“, – džiaugėsi dituviškė.

Prieš metus J. Ivanauskienė aliejinės tapybos darbus eksponavo Priekulėje, vėliau Gargžduose, J. Lankučio viešojoje bibliotekoje, o ankstesniais metais Dituvos bibliotekoje surengė grafikos parodą. Šiemet netikėtas posūkis į keramiką. „Esu laiminga, atradusi dar vieną kūrybos sritį, nors paveikslus tebepiešiu. Keramiką galima praktiškai pritaikyti, – dėstė pašnekovė. – Keramika turi mistinių galių, įtraukia taip, kad galiu iki nakties lipdyti – malonus procesas.“

Meną atrado per sūnų

Meniškos prigimties Jūratė nuo vaikystės mėgo piešti, šokti, bet tėvelis, racionalus sportininkas, neleido rinktis „lengvabūdiškos“ profesijos. Ji Klaipėdos universitete, Sveikatos fakultete, baigė rekreacijos mokslų studijas. Dirbo KU administracijoje užsienio ryšių skyriaus vedėja. Ištekėjusi išvyko į Vilnių, dirbo VGTU užsienio ryšių direkcijoje. Jai teko padirbėti ir Anykščių mero patarėja. „Bet karjera man neįdomi, nors sekėsi, dirbau atsakingai. Aš nedalyvavau konkursuose darbo vietai – pareigas man pasiūlydavo“, – kalbėjo J. Ivanauskienė.

Gimus kitokiam sūnui, ji atsidavė šio slaugai, gilinasi į autizmo sritį, naujausius mokslo atradimus, kad padėtų jam. „Gabrielius negali be manęs, aš – be jo. Nekeikiu nei Dievo, nei likimo, – sakė pašnekovė. – Per Gabrielių atskleidžiau tai, kam esu pašaukta: jeigu ne jis, nebūčiau atradusi meno. Kūrėjas mus veda ta kryptimi, kad galėtume save realizuoti.“

Pasak tautodailininkės, keramikės, dailininkės V. Daukšienės, meniškos prigimties, intelektuali J. Ivanauskienė netikėtai atsiskleidė per trumpą laiką. „Ji kuria iš spalvoto – juodo ir balto molio, kuris yra įnoringa, sudėtinga medžiaga net įgūdžių turinčiam keramikui. Jūratė greitai pamėgo molį – brandžiame amžiuje rado tai, ko ieškojo. Parodoje – rankomis lipdyti, skirtingi darbeliai labai mieli, jaukūs. Šiandien keramikų mažai, todėl ir skatinu ją dirbti. Ši paroda – žingsnis į tautodailininkų sąjungą“, – atskleidė V. Daukšienė.

J. Ivanauskienės keramikos paroda „Marginių“ salone veiks iki birželio 30 d.

Virginija LAPIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių