Postmoderniam žmogui: būties laikinumo esatis
Darkart apie Vytauto Mačernio kūrybą
Minėdami tikro savo kraštiečio, žemaičio, lietuvių literatūros korifėjo Vytauto Mačernio (1921–1944) 100-ąjį gimimo jubiliejų, turime progą ir galime darsyk peržvelgti poeto paliktąjį turtą – eilėraščius, pradžioje prisimindami ir keletą esminių biografijos faktų, kurie galbūt padės suvokti jaunojo, bet jau literatūros klasiku tapusio eiles. Šiame trumpame tekste bus bandoma pažvelgti ne tik į biografijos paliktus pėdsakus literatūros istorijoje, bet ir į kūrybinį palikimą. Iš poeto tikėtasi ypatingo literatūrinio kelio.
Poetas gimė Plungės rajone, Šarnelės kaime, netoli nuo visiems žemaičiams brangios Žemaičių Kalvarijos. Nuo pat vaikystės nelinkęs prie žemės ūkio darbų, ypatingą dėmesį skyręs skaitymui. Literatūra poetą brandino nuo pat vaikystės. Svarbus momentas poeto biografijoje, kurį pastebėsime ir kūryboje (Vizijose), – jautėsi nemylimas motinos, bet apsuptas senelės globa. Motina laukė dukters, bet gimė sūnus. Pradžios mokslus išėjo namuose, vėliau mokytasi Sedos progimnazijoje, Telšių gimnazijoje. Aktyviai įsijungęs į ateitininkų veiklą, josios aplinkoje brendęs. 1939 m. įstoja į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame studijuoja anglų kalbą ir literatūrą. Okupavus Lietuvą, uždaromas Vilniaus universitetas, V. Mačernis grįžta į gimtinę tikėdamasis, jog nebus paimtas į nacių armiją. Būdamas tėviškėje daug studijuoja savarankiškai, rašo poeziją. 1944 m. galvota pasitraukti į Vakarus. Deja, nuo vienintelio tą dieną kritusio sviedinio skeveldros Žemaičių Kalvarijoje žuvo. Tada buvo tik 23-eji. Kaip bemąstytume, reikia pasakyti: V. Mačernis – per anksti išėjusi lietuvių literatūros viltis.
V. Mačernio lyrika kaip niekada turėtų būti skaitoma, kai dabar veši postmodernizmas ir vertybių nuvertėjimas. Gyvename, kai dažnas nebesuvokia, kas yra tiesa ar apskritai ji yra. Pandemija iškėlė į paviršių tas temas, kurios aibę metų būdavo aptariamos vienumoje – savyje. V. Mačernis darė taip pat, tik kitu būdu – kilusias problemas svarstė poezijoje. Mačerniškasis kodėl? turėtų rūpėti kiekvienam. Tikriausiai net svarbesnis už kaip? O galbūt kai kam ir ne. Kodėl yra ryškus klausiamasis įvaizdis sonetuose (plg. 25 rudens sonetas: Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa: / Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?). Eilėraščio žmogus neranda būties mįslės įminimo, egzistencijos paslapties atskleidimo. Tik užduodamas klausimus, susijusius su būtimi, bando bent šiek tiek priartėti prie didžiosios gyvenimo paslapties įminimo. V. Mačernio kūryba neatsiribojo nuo tuometinėje Vakarų Europoje gyvavusių problemų, poeto kūryboje matomi visuotinių ano meto žmogiškųjų problemų pėdsakai. Regime, jog eilėraščių žmogus jaučia nuovargį, silpnumą, bet drauge į pasaulį žvelgia siekdamas jį suprasti ir atrasti – tikrąjį pasaulį ne tokį, kurį įsivaizduoja kiti, bet individualų ir skiriantį jį iš visumos. (plg. Nenoriu aš gyvent, jeigu neaišku, / Kodėl liūstu, verkiu, juokauju ir šypsaus). Nemažą įtaką poetui padarė vokiečių egzistencialisto Martino Haideggerio (tikr. Martin Heidegger, 1889–1976) mintis, jog visa mūsų būtis yra apribota klausimais. Egzistencialistai teigė, jog svarbiau negu galutinis atsakymas yra būties klausimo kėlimas. Todėl ir sonetų žmogų suvokiame, kaip nuolat keliantį klausimus, tačiau vengiantį išreikšti jausmus. Vytauto Mačernio poezija bando atrasti tiesą klausimų būdu. Galbūt ir mūsų kasdienybėje trūksta mačerniškojo kodėl? Štai pažiūrėkime į galbūt daugumai žinomą 7 Rudens sonetą. Kalbantysis, esantis vidurnaktyje, stengiasi išspręsti gyvenimo lygtį, kuri lyg ir turėtų pateikti atsakymą, tačiau suvokiama, jog tai neįmanoma, nepasiekiama, nes tai perdėm didžiulė paslaptis, todėl ir užbaigiama klausimu – bent taip bandoma pateikti kokią mąstymo atrastą išeitį: Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu / Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Metų ciklo sonetai. Kaip ir būdinga metų laikams, grožiniam kūriniui suteikiamas gamtos laikotarpių kaitos pavidalas. Pradedama rudens laikotarpiu ir baigiama vasaros. Tikslinga interpretuoti kaip ciklinio laiko, archajinio mąstymo pėdsakus poezijoje. Daugiausia sukurta Žiemos sonetų. Galbūt dėl to, jog šis metų laikas tamsiausias, daugiausia įgalinantis apmąstyti ne tik gamtą apėmusią juodumą, bet drauge ir iškylančias egzistencines problemas – vidines tamsumas, pasitelkiant vidurnakčio įvaizdį, kuris dažnas Mačernio poezijoje (plg. Pirmoji vizija: Naktis graži ir dieviškai skaisti. / Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri).
Kaip ir beatrodytų neracionaliai, dabartiniame proto viršenybės prieš emociją amžiuje egzistencijos prasmė tebėra ir šių laikų žmogui ne mažesnis klausimas: kodėl? Čia niekas nepasikeitė nuo V. Mačernio gyvenimo ir kūrybos laikotarpio. Vargu ar kas pasikeis, nes kiekvienas savaip suvokiame ir suvoksime, kas yra prasmė, kokiame žodžių junginyje šį žodį bevartotume. Ir dar. Svarbu klasikus prisiminti ne tik tada, kada minime jubiliejinius gimimo/mirimo metus, bet taip pat neužmiršti kasdienybėje, kai žvelgiame į pasaulį egzistencijos trapumo žvilgsniu. Kaip begalvotume, pasaulį apėmusioji pandemija kaip niekada anksčiau postmoderniai mąstančiam žmogui iškėlė būties laikinumo esatį.
Robertas ŠLIOŽEVIČIUS
Klaipėdos universiteto lietuvių filologijos studentas
