Pragmatizmo apimtame pasaulyje kelrodis žmogui – humanitarika
Nemažai medijų ir kitose šių dienų socialinių tinklų platformose, viešose diskusijose girdime kalbant apie menkstantį susidomėjimą humanitarinių studijų krypčių mokslais. Skaitome, jog mąžta studentų, norinčių rinktis šias, galėtume sakyti, populiarumo nesulaukiančias aukštojo mokslo studijas. Nepaisant daugumos dalykų, atsiranda perspektyvių žmonių, kurie renkasi šį nelengvą kelią. Apie humanitarikos padėtį šiandien kalbamės su literatūros mokslininke, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos katedros profesore, humanitarinių mokslų daktare Roma BONČKUTE.
Prigimtis dvejopa
– Šių dienų pasaulyje humanitariniai mokslai nesusilaukia daug populiarumo. Kaip manote, ką ši tendencija byloja apie šių dienų žmogaus mąstymą?
– Humanitarinių ar gamtos mokslų vyravimas visuomenėse keičiasi pagal tam tikrą dėsningumą. Jei pažvelgtume į Europos kultūros istoriją, pamatytume, kaip kas keli dešimtmečiai žmonių susidomėjimas humanitariniais mokslais tai išauga, tai nuslūgsta. Humanitariniai mokslai pralaimi epochose, kuriose visuomenė mažiau sąmoninga, o jos nariai savo laisves deleguoja ponui / valdžiai. Jokiai valdžiai nereikia asmenybės, kurios ugdymui ir reikalingi humanitariniai mokslai. Humanitariniai mokslai kalba apie laisvę, lygybę, moralę, individą, moko, kaip iš gausios kultūros tradicijos pasirinkti sektinus autoritetus, moko bendravimo, įsiklausymo į kito nuomonę ir diskusijos meno.
Visuomenėse, kuriose galios institucijos vyrauja, asmenybės tampa trikdžiu, nes per daug kelia klausimų. Tokias visuomenes tenkina masinio mentaliteto individai, kuriems mažiausiai rūpi saviugda, todėl jiems netrūksta nei kultūros, nei mokslo. Masės žmogus mažiausiai yra homo sapiens ar homo creator, jis daugiau – homo mimeticus.
Mimezė (sen. gr.) arba mėgdžiojimas vaidina lemiamą vaidmenį beveik visose žmogaus mąstymo ir veiksmų srityse, mūsų idėjose, kalboje, rašant ir skaitant. Mimezė yra būtina žmogaus tapimo žmogumi sąlyga, nulemianti atskirų žmonių skirtumus. Kad žmonės yra mėgdžiojantys kaip gyvūnai, pasakė jau Aristotelis. Bet kad žmogus iš mėgdžiojančio išaugtų į protingą ir kuriantį žmogų, būtina kultūra ir humanitariniai mokslai.
Tačiau šiandien postindustriniame, kompiuterinių technologijų vyravimo amžiuje, kai realybė žmogų pasiekia iš ekranų, jam nebereikia jokių kitų instrumentų ją pažinti, išskyrus, veikiantį ekraną. Dar daugiau. Ekrane realybė kur kas estetiškesnė, greičiau kintanti. Ji – sukonstruota realybė, todėl patrauklesnė. Žmonės vis labiau bėga į ekrano tikrovę nebesuprasdami, kurioje realybėje iš tikrųjų gyvena. Pasaulis jaunuoliui yra už ekrano, o ne už durų. Vaizdai įgauna mimetinį ryšį su kitais vaizdais. Vaizdų potvyniai skandina vaizduotę ir panaikina Kito neprieinamumą ir opoziciškumą. Dažnai tas Kitas yra netikras, save sukūręs tik ekrano realybei.
Gunteris Gebaueris skaitmeniniame amžiuje išplitusį žmonių elgesį vadina hipermimetiniu (Gunter Gebauer, Christoph Wulf, Mimesis: Culture- Art-Society, 1992). Tokie žmonės patys vengia instrumentinio įsikišimo į pasaulį ir kūrybinio požiūrio. Jei susietume tokio žmogaus vyravimą ir karo įvykius, pamatytume ryšį. Daugelis karo analitikų akcentuoja Putino atitrūkimą nuo realybės, siekį sustabdyti Rusijoje pažangą. Rusijos kareiviai, kilę iš labiausiai kultūriškai apleistų, dehumanizuotų regionų, Ukrainoje demonstravo aukščiausio žiaurumo pavyzdžius. Tačiau ir Lietuvos viešojoje erdvėje mes girdėjome, kad reikia naikinti rusus ir jų vaikus, deginti rusų autorių knygas… Dar Friedrichas Nietzsche kvietė neapykantos priešui nepamilti labiau už gyvenimą. Europa, praėjusi raganų laužus, turėjusi index librorum prohibitorum, fašistų organizuotus knygų laužus, prabėgus metams vėl kalba tuos pačius dalykus. Vykstantis karas abiejose stovyklose tik patvirtina senas tiesas. Viena iš jų, kurią jau Graikijos filosofai buvo įvardiję, – žmogaus prigimtis yra dvejopa. Jei žmogus nėra ugdomas, žvėrėja, nes blogis yra labai giliai, jį sunaikinti sunku, o pažadinti galima greitai. Blogio energija yra gerokai stipresnė, ji mus traukia. Žmogus yra tingus tobulėti, o beformė masė visada bus lengvai išgąsdinama, palaikys galios pusę, jai deleguos savo laisves. Tai geriausiai matėme COVID-19 metu, kai oficialiosios medijos kasdien skelbdavo informaciją, kuri prieštaravo jų pačių vakar dienos pasakytajai, tačiau masės tikėjo, nes atotrūkis nuo realybės panaikino sveiko proto likučius.
Humanitariniai mokslai sprendžia, kokiais pavyzdžiais žmogus turėtų sekti, kad taptų laisvu, kuriančiu žmogumi, galėtų realizuoti savąjį pašaukimą. Humanitariniai mokslai labiausiai kalba apie laisvę, lygybę ir moralę. Didieji indoeuropiečių tekstai, pradedant Vedomis, atspindi senąjį pasaulėvaizdį, kuriame labai svarbu garbinti dievus – ne valdžią sic!!! – palaikančius kosmoso tvarką, raidą ir visą būtį, kurioje nėra chaoso ir apgaulės. Rigvedoje nuolat atsikartoja visame pasaulyje sutinkamas, archetipinio mito apie didvyrį, nugalintį slibiną, siužetas. Tas slibinas gali simbolizuoti ir žmogaus viduje slypintį žvėrį, kurį nešiojamės visą gyvenimą, bet auklėjimas, savistaba ir savikūra kai kuriems padeda tą žvėrį nuraminti, o gal ir numarinti. Visų kraštų tautosaka ir kultūra bei literatūra, kuri atlaikė laiko išbandymus, moko vadovautis universaliais, humanistiniais idealais. Seniai yra žinoma, bet šiandien ignoruojama, kad žmogus, auginamas kaip veršelis, veršeliu baubs. Žmogus didžiųjų humanistų tekstuose yra suvokiamas kaip aukščiausia kūrinijos grandis, kuri betgi aukščiausią žmogiškumo tašką gali pasiekti tik per kultūrą, saviugdą.
Vykstančios nuolatinės švietimo reformos, mokyklų optimizavimas, augančios studijų kainos, mažėjantis kultūros finansavimas ir pan. rodo, kad siekiama palaikyti homo mimeticus tipą, amžiną vaiką, amžiną paauglį, niekada nesubręstantį nei laisvei, nei atsakomybei.
Išgyvena krizę
– Koks pagrindinis humanistikos tikslas turėtų būti šiandienos postmodernaus mąstymo epochoje?
– Šiandien visas civilizuotas pasaulis išgyvena humanizmo krizę, mąstytojai siūlo įvairius ateities žmogaus modelius, kurie paremti ne tradiciniu humanistiniu vel humanitariniu požiūriu, o tiksliųjų mokslų, kur žmogus suvedamas į cheminius procesus, neuronų ryšius smegenyse… Transhumanizmo teoretikai samprotauja apie žmogų kaip karštų gėrimų aparatą (skaitykite Yuvalio Noah Harario Homo Deus, iš anglų kalbos vertė Tadas Jutas, Vilnius: Kitos knygos, 2018), kurio beveik visas detales medicina išmoko pakeisti. Vadinasi, artėjama prie nemirtingumo. Tokių projektų buvo labai daug, dažniausiai tamsiuosiuose amžiuose, pereinamose epochose, juk Faustas – inkvizicijų laužų epochos personažas, kai dėmesį žmogui išstūmė teologija, kai vyravo masės tipas.
Žmonija dabar išgyvena sveiko proto praradimo pandemiją. Žmogus, siekdamas nemirtingumo, mirtį atskiria nuo gimimo, dirbtinais būdais atitolina ją nuo žmogaus. Žmogus ignoruodamas mirtį nesubręsta. Jei jis nebežino, kad mirtis egzistuoja, kaip gali žinoti, kas yra gyvenimas? Todėl galima žudyti, prievartauti… Kai nežinome, kas yra gyvenimas, ar galime žinoti, kas yra žmogus?
Humanitariniai mokslai yra kilę iš lot. humanus „žmogiškas“, o šis – iš homo „žmogus“. Tačiau homo yra iš humus „žemė“. Lietuvių kalboje šis ryšys taip pat matomas: žemė ir žmogus. Žmogumi tampama veikiant konkrečioje realybėje, o ne atitrūkus nuo jos. Pasaulis, apsisprendęs, kad nieko nėra svarbiau už kompiuterines technologijas, savanoriškai atsisako realybės ir didelės dalies tradicinės kultūros, požiūrio į humanizmą. Tai patiria mokytojai mokyklose, pedagogai – universitetuose. Šiuolaikinė humanistika turėtų grąžinti žmogų į realybę.
S. Daukanto požiūris į kalbą
– Esate viena iš žinomiausių S. Daukanto kūrybos ir biografijos tyrinėtojų. Kaip S. Daukanto tekstai galėtų padėti nūdienos pasaulyje žmogui atsigręžti į humanitarinių mokslų pusę? Kuo jie aktualūs skaitančiajam?
– S. Daukantas yra vienas iš tų, kurie homo sapiens požymiu laikė kalbą, kaip būtiną instrumentą realybę suprasti ir sutvarkyti. S. Daukantas buvo puikiai susipažinęs su Vakarų Europos literatūra, remdamasis ja sukūrė intelektualiai ir emocionaliai paveikų tekstą, kuriam suprasti reikia neblogai susipažinti su Vakarų Europos literatūra, filosofija ir istoriografijos tradicija. S. Daukantas, siekdamas parodyti, kad lietuvių kalba tinka literatūrai ir mokslui, vengė vartoti kitų kalbų žodžius, net tarptautinius terminus, todėl skaitytojui sunkiausia yra adekvačiai suprasti tekstą. Skaitytojas, prieš numesdamas S. Daukanto knygą atgal ant stalo, kaip neaktualią, turėtų pagalvoti, kiek jis puslapių Lietuvos istorijos pajėgtų parašyti grįžęs vakare iš darbo. Ar jis yra susipažinęs su tais šaltiniais, kuriuos skaitė S. Daukantas? Kai kurie S. Daukanto tyrėjai pripažįsta, kad šiandien sunku surasti tokios erudicijos istoriką. S. Daukantas beveik visiems XIX a.–XX a. pradžios rašytojams padarė vienokį ar kitokį poveikį. Kodėl mes turime būti pasipūtę ir manyti, kad S. Daukantas mums nieko negali pasiūlyti?
– Kaip galėtume humanitarinių mokslų nuosmukio epochoje juos pamėginti padaryti prasmingus šiandienos asmenybei?
– Kai žmogui atsibos ekranas, jis vėl grįš į realybę, pamatys, kad jis pats yra galingas kompiuteris, pradės dirbti sau, o ne prieš save, tada nieko ir įrodinėti nereikės. Jei žmonija nesusinaikins, viskas suksis, kaip sukosi. Jau dabar matau, kad nemažai jaunų šeimų keliasi gyventi į kaimą, nes supranta, kad mieste sveikų vaikų beveik neįmanoma užauginti. Namai – tai vieta, kurioje kuriama ateitis. Mes visi patenkame į tokią ateitį, į tokį „anapus“, kokį įsivaizduojame pagal savo gyvenimo patirtis ar lūkesčius. Namų reikšmė itin svarbi, apie tai daug rašo S. Daukantas.
Humanitarinių mokslų atstovai, kurie į šį kelią atėjo širdies vedami, iš pašaukimo, dirba ir dirbs. Tik tiek ir tereikia – pašaukimo.
– Kokia galėtų, Jūsų manymu, būti humanitarinių mokslų ateitis?
– Kol šioje Žemėje bus žmonės, turintys protą, jausmus ir energiją, tol jiems bus reikalingi humanitariniai mokslai, kaip humanizmo kelrodis ir palaikytojas.
Kalbėjosi Robertas ŠLIOŽEVIČIUS
Klaipėdos universiteto lietuvių filologijos 4 kurso studentas