Priešpriešoje nelaimėsime
Rugpjūčio švelnumas glostė mus iki paskutinės vasaros dienos, o rugsėjis apdovanojo vaivorykštėmis. Baltijos kelio dvasioje stojome į gyvąją grandinę net svetimo žmogaus delno šilumą pajautę. Štai ir vaikus kardeliais apkaišę vėl į rugsėjo 1-ąją palydėjome, rudens gėrybėmis – moliūgais, cukinijomis, morkomis, pomidorais feisbukuose didžiuote didžiuojamės. Ir grybai jau pradeda lipti į grybautojų krepšius. Ir netgi oro balionai saulėtą rugsėjo pavakarę dar tebekyla į padanges. Juos išvydęs bent akimirkai užverti galvą su mąsliu sau pačiam klausimu: kaži kaip ten, aukštai?..
Pernelyg lyrinė įžanga? Tiesiog siekiu atkreipti dėmesį, kiek daug kasdienio grožio aplinkui, tiek daug erdvės gėriui! Jei tik leistume tam grožiui, gėriui skleistis savo kasdienybėje, gal pakeltume ir šalia esančius nusivylusiuosius, gal kažkam ir širdies sopulys atsileistų, gal kitas ir nusišypsotų, nors tuo metu ir rūpestis spaustų. Bet kur tau! Grožis ir gėris puikiai veši feisbuko asmeninėse paskyrose. Oi kaip ten gebame save pristatyti: ir linksmi, ir pasipuošę, ir energingi, ir užjaučiantys dėl dingusio kačiuko ar šuniuko! Tiesa, virkaudami dėl tų išmestų į gatvę gyvūnėlių nė piršto nepajudiname, kad jiems padėtume, priglaustume savo pastogėje. Tuo labiau ne tik realybėje, bet net ir socialiniuose tinkluose savęs neeikvojame, kad parodytume solidarumą su tais žmonėmis, kuriuos reikia bent geru žodžiu pakylėti. Šiurpau, kai feisbuke prasidėjo patyčios po žinios apie tai, kad onkologine liga susirgo premjeras S. Skvernelis, kai sveikatos apsaugos ministras V. Veryga solidarizuodamasis nusiskuto galvą. Pasipylė socialiniuose tinkluose vertinimai, net linkėjimai nusprogti, patirti pragarą. Ką tik krūties vėžio diagnozę išgirdusi europarlamentarė Aušra Maldeikienė buvo išvadinta seimžmoge, kuriai taip ir reikia! Išlieti savo tulžį, pasigėrėti kito nelaime turime teisę vien dėl to, kad tas žmogus yra valstybės vadovas, politikas? Ach, tiesa, juk politikas nėra žmogus! Betgi nuo kada pamynėme mūsų senolių paprastą pamatinę vertybę, kad gulinčio niekas nespardo, kad ligoniui turime būti atidesni, pakantesni, nuolaidesni? Kodėl gyvename tokioje pagiežoje ir veidmainiaujame sakydami, kad svetimo skausmo nebūna?..
Nuostabiai gražų rugsėjį ir rugpjūtį siautėjo rinkimų į LR Seimą žvarba. Dešimt kandidatų panoro pakeisti ne tik savo, bet ir mūsų gyvenimus: esą sutverti mums gerovę, išsprogdinti korupciją, kurti tobulus įstatymus. Tai visiškai normalios rinkimų kampanijos platformos. Jaukas rinkėjams visada tas pats, tik pateikimo formos kitos. Šįkart vieno kandidato agitacijos formos buvo tokios primityviai agresyvios, kad jas komentuoti būtų pernelyg didelė garbė juodųjų technologijų meistrui, pralošusiam jau ne pirmus rinkimus ne vienoje rinkimų apygardoje. Pamoka akivaizdi: dedant skersą ant kitų skersai ir išeina. Iš svetur atsibastę rinkimų kampanijų asai vietos bendruomenėje gali pilti purvą nuo ryto iki vakaro: betgi vietiniai žmonės žino savo žmonių reputaciją. Girk kažką negyręs, peik kažką nepeikęs – bet nuo reputaciją turinčio žmogaus, kaip ir nuo įstaigos ar laikraščio, purvas nuvarvės kaip nuo žąsies vanduo. Mes čia gimėme, čia gyvename, čia dirbame, čia veikiame – kasdienybėje žmonėms akių neapmuilinsi net nužengęs iš vis dar sudievinto televizijos ekrano.
Rinkimų apnašos dar tebesklando ore, dar kurstomos aistros, svetimomis rankomis žarstomos žarijos. Ne tiek jau daug bus atokvėpio nuo naujų rinkimų į Seimą batalijų. Šįkart – ne dėl vienerių, o ketverių metų mandato. Klostosi palankus periodas kiršinti rajono visuomenę: diskusijų arenoje daugiafunkcio centro statybos vieta. Argumentai čia nebevaidina pagrindinio vaidmens: svarbiausia, kieno bus viršus. Ogi mums aktualiausia: kada gi tas baseinas, dešimtmečius įvairių valdžių žadėtas, bus?
Šiose kovose dėl daugiafunkcio centro svarbiausia – politinių ambicijų įgyvendinimas, o tam jau keliama priešprieša: gargždiškis prieš gargždiškį. Tikslas bjaurus: supjudyti tarpusavyje ir dar užėsti feisbuke, jei ne toje, kažkurioje (esą teisingojoje) pusėje stovi. Betgi jau gal susitvardykime, gal pasimokykime iš patirties svetimos: vienas ant kito skersą dėdami dauginsime tik pagiežą, bet ne gerovę.
