Saulius Kaubrys: Gargždai mane užaugino, universitetas suteikė sparnus

Gargžduose gimusį ir užaugusį humanitarinių mokslų daktarą, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentą Saulių Kaubrį su gimtine tebesieja tvirti saitai. Sostinės gyventojas neprarado gargždietiškos tapatybės – rūpi viskas, kas dedasi gimtinėje. Jam gera matyti gražius pokyčius ir neramu dėl abejonių keliančių projektų. Su kraštiečiu, žinomu istoriku S. Kaubriu kalbėjosi „Bangos“ korespondentė.

Istorikas doc. dr. S. Kaubrys: „Šiandien Gargždams trūksta spalvos, praeities dvelksmo artefaktų, kurie sujungtų praeitį su dabartimi.“

Išsaugota gargždietiška tapatybė

– Jūsų šviesaus atminimo mama Petronėlė Kaubrienė garsėjo filantropiniais darbais, kurie įvertinti Gargždų miesto garbės pilietės vardo suteikimu. Kokie tėvų namai, vaikystė, jaunystė įsirėžusi Jūsų atmintyje?

– Pradėsiu nuo gyvenimo įžangos pradžios: gimiau prieš Žolinę, vieną šiltą rugpjūčio vakarą, Gargžduose. Tikriausiai tądien – ne vienintelis laukiamas ir mylimas, apgaubtas esamos ir būsimos kantrybės. Šeštojo dešimtmečio naktinio dangaus dantiraščiai tapo liudininkais mano mamos begalinio rūpesčio manimi – antragimiui vaikeliui jo reikėjo ypač daug. Neskubančio byloti pirmaisiais žodeliais ar džiuginti tvirtesniais žingsneliais. Kukliuose mamos ir tėčio išpuoselėtuose namuose, uždarame Pionierių (dabar Laisvės) gatvės akligatvyje, vyšnių sodo ir liepų pavėsyje prabėgo nerūpestingos vaikystės valandos. O tada atsirado mokykla, kurią, vedinas nuostabių mokytojų E. Sedleckienės, R. Paplauskienės, S. Lamanauskienės, V. Imbrasienės, B. Kalvaičio, J. Šalminienės, T. Vaičiulienės, O. Aleksandravičiūtės, S. Globio, J. Reminio, P. Platužienės ir kitų pedagogų (atsiprašau, kad ne visus galiu įvardinti, nors labai norėčiau), baigiau 1974 m. Žemai lenkiu galvą prieš Jus, mielieji mokytojai, už Jūsų meilę ir žinias. Gaila, kad tai galbūt jau pavėlavę mano testamentinės skolos žodžiai.

Namai, mokykla – toks tai buvo mano pasaulis, kuriame dar tilpo ir Minijos slėniai, senasis parkas, piliakalnis. Dainų šventės, sporto varžybos (pirmosios motobolo rungtynės) skaidrino ir įvairino įprastinio gyvenimo tėkmę. Ta erdvė man buvo saugi, kurioje pakako laiko taip pat mano tapomam ant drobės ateities paveikslui. Tiesa, tie pirmieji potėpiai gal ir nebuvo tvarūs, tačiau be jų, ko gero, nebūtų buvę kitų – jau tvirtesnių, labiau įgudusių. Palaimintas tėvų ir pamalonintas likimo šypsnio, tapau senosios Alma Mater bendruomenės nariu. Jos duris varstau 43 metus – geriu istoriją, patirtis, žinias, žmonių likimus. Nepaprastas jausmas, kuris dažnai svaigina. Taigi šiandien galiu pasakyti, kad manyje tarpsta dvi tapatybės – gargždietiška ir universitetinė. Pastaroji netapatintina su vilniečio – vilniečiu aš taip ir netapau. Ne tas laukas, ne ta upė (aš dar ilgai Nerį vadinau Minija), ne tie žmonės, ne tie kaimynai. Taigi mano istorija Vilniuje – Gargždų miestelio vaiko gyvenimas ir darbas Vilniaus universitete. Ir tik. Matyt, kartais būna ir taip.

Nepriklausomybės atvertos galimybės

– Ką Gargždų miestelio vaikui davė universitetas?

– Vilniaus universitetas man davė daug ir su kaupu. Nepriklausomybės pradžioje atsivėrusios galimybės nuplukdė mane į Upsalos, Kopenhagos, Edinburgo, Helsinkio universitetus – ilgalaikės stažuotės šviesino mintis bei drausmino jų rikiuotę. Eiliniam mokslo kareiviui tai buvo nemenkas iššūkis, kuris vėliau lems tolimesnių ieškojimų kryptis ir turinį. Jį liudijau Vienoje, Liuvene, Tulūzoje, Heidelberge, Barselonoje, Bolonijoje, Jeruzalėje, Ženevoje, Zalcburge, Prahoje – Erasmus dėstymo vizitai, konferencijos tapo kaupiamos išminties patikros tribūna. Ir visgi, bene svarbiausia, kas buvo ir yra universitete – tai akademinė aplinka ir ją kuriantys žmonės. Aš juos regėjau, girdėjau – ir tai buvo labai šviesu.

Sugrįžimai į tėviškę

– Kokie pokyčiai Gargžduose krenta į akis?

– Atminties gijos iš mano namų, Laumių gatvės, dažnai nusidriekia į tolimą jaunystės miestą. Lankausi čia jau vis rečiau, juolab kad tėvų sodyboje šeimininkauja jau kitos rankos, skardena kiti žodžiai, žydi kitos gėlės, o iš išlikusių obelų žvelgia priekaišto akys… Atsiveriančios giminaičių namų durys dar dar šildo ir stiprina ryšį su gimtuoju miestu. O kur dar kanauninko Jono Paulausko svetingumo malonė, sutvirtinanti prieraišumo gimtinei saitus.

Sugrįžimai į tėviškę vėl sugrąžina į praeitį, tačiau tai jau nebėra svarbiausia. Gargždai keičiasi – už šios banalios frazės slepiasi gražūs pokyčiai. Nežinau, ar kas bepasiilgsta senųjų kultūros namų. Džiugina parko tvarkymo talkos ir pajudėję autobusų stoties reikalai, naujas gatvių rūbas, besiplečiantys individualių namų kvartalai, akis pratinasi prie pasikeitusio piliakalnio, sunkiai prisitaiko prie didelės prekybos centrų koncentracijos miesto pakraštyje. Kai kurių permainų greičiausiai dar reikės palaukti ir sulaukti. Norėčiau, kad atsirastų tvarus sprendimas dėl senojo pašto pastato – jį nugriovus susiformuotų nauja reprezentacinė erdvė, kurioje derėtų prasmingas Gargždų vizijos ir atminties ženklas. Nežinau, ar įpaminklinimo vajai (dažniausiai – proginiai, priešokiniai) yra prasmingi. Galbūt. Jei taip, svarbiausia būtų, kad ženklų kūrimo istorijoje dalyvautų kuo daugiau gargždiškių, nes taip generuotųsi didesnės palikimo atsakomybės jausmas ateities kartoms. Neramina trapus Klaipėdos ir rajono teritorinis sambūvis, kuris liudija ne mūsų naudai – kapinės, krematoriumai (ačiū Dievui, kad nors dar ne Nyderlandų šiukšlių saugyklos). Smelkia nerami mintis, kad naujųjų priemiesčių gyventojai nesijaučia rajono žmonėmis – jie gręžiasi ir gręšis į uostamiestį. Pašaliečio akiai atrodo, jog daroma viskas, kad jiems, pakraštiniams rajono gyventojams, būtų kuo patogiau gyventi šalia Klaipėdos. Atvangos nuo darbų valandą svarstau, ką kažin apie tai galvoja vėžaitiškiai, endriejaviškiai, veiviržėniškiai, atokaus Tilvikų kaimo žmonės…

Praeities ir dabarties sankirtoje

– Kas būdinga Gargždų istorijai ir kaip tai atsiliepia dabarčiai?

– Gaila, kad Gargždams likimas pagailėjo istorinio paveldo – nei dvarų ansamblių, nei sakralinių institucijų palikimo. Buvusiame pasienio miestelyje žmonės dairėsi į Kretingą, Klaipėdą – gyveno ramiai, sąžiningai, gyveno įprastą tokių miestelių bendruomenių gyvenimą. Belieka tik apgailestauti, kad tarpukaryje neatsirado vietos bent jau progimnazijai, veržlesniems verslams, pramonei. Ir mus pasiekė tik pavieniai sėslaus gyvenimo ženklai – nesikeičiančios pagrindinės gatvių arterijos, pavieniai pastatai. Taigi, sakyčiau, šiandien Gargždams trūksta spalvos, praeities dvelksmo artefaktų, kurie sujungtų praeitį su dabartimi.

Tokia mano kelionė į save ir iš savęs. Nesu jokios prarastos kartos, kaip šiandien įprasta sakyti apie mano generaciją (ir apie mano šauniąją 11 a klasę, Gargždų vidurinės mokyklos 1974 m. XXIV abiturientų laidą), žmogus. Juolab nebuvau joks pamario ar pajūrio žmogus. Mane užaugino Gargždai. Nesu ir nebuvau disidentas atgaline data. Aš buvau tos vietos ir to laiko vaikas. Galbūt pasiskolinęs martinaitiškos įžvalgos skeveldrą tepasakysiu tiek: mes čia gyvenome. Jaunuoliškomis lūpomis deklamavau eilėraščius karių kapuose, sovietinių minėjimų renginiuose, nieko nežinojau apie palaidotus pokario kankinius parke, kurio atkalnėse žmonės smaginosi, šventė… Prisipažinsiu, kad žmogaus ir pasaulio mąstymo procesas manyje tuomet nebuvo intensyvus. Taigi mano pasiteisinimo varpinė – neaukšta, netoli užmatanti, bet su laiku, tikiuosi, vis tikresnė.

– Vietoj palinkėjimo „Bangos“ skaitytojams – „bangiškas“ klausimas: kas laimės?

– Atsakau paprastai: laimėsime mes, gargždiškiai, paprastų žmonių ir akademikų žemės ainiai, gal ne visada, bet visada su viltimi.


  • S. Kaubrys, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas, gimė 1956 m. rugpjūčio 13 d. Gargžduose.
  • 1974 m. baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą. Nuo 1983 m. – universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, docentas, dirbo prodekanu, stažavosi ir dėstė Švedijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Suomijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir Austrijos universitetuose. 1989 m. apgynė humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro disertaciją „Lietuvos vyriausybės švietimo politika 1918–1940 metais“.
  • Mokslinių tyrimų kryptys: Lietuva 1918–39 m., tautinės mažumos ir ugdymo institucijų raida Lietuvoje ir Rytų vidurio Europoje 1918–39 m.
  • Pastaraisiais dešimtmečiais parengė dešimtis monografijų ir studijų, mokslo straipsnių, mokslinių tyrimų, pranešimų tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose, taikomųjų mokslo darbų, dirbo doktorantūros programoje, vadovavo doktorantams ir kita.

Virginija LAPIENĖ

Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių