Širdies dainą pasirinkusi muzikė nesuklydo
„Vaikams būtina išugdyti sampratą, kad kompiuterinės technologijos yra tik viena iš lavinimo priemonių, kuri nepakeičia meno, knygų, muzikos, užsiėmimų lauke, sporto ar gyvo bendravimo. Didžiausia atsakomybė atitenka suaugusiesiems“, – įsitikinusi pedagogė R. Linkienė.
Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos muzikos mokytoja metodininkė Rasa LINKIENĖ į darbą eina kaip į šventę, mat profesiją pasirinko klausydama širdies balso. „Tai mano pašaukimas. Tikiu tuo, ką darau. Džiaugiuosi galėdama prisidėti prie jaunosios kartos ugdymo“, – teigia kūrybinga ir mokinių ypač mėgstama pedagogė, pati su vyru išauginusi du talentingus vaikus – Londone studijuojančius dainininkę Moniką Linkytę ir Mantą Linkį.
Gaivią vasaros popietę su R. Linkiene kalbėjomės apie XXI a. mokinių išskirtinumą, jų tapsmą visaverčiais Lietuvos piliečiais bei pedagogo vaidmenį šiame procese.
Auga smalsūs perfekcionistai
– Tvirtinate, jog profesijos pasirinkimą Jums padiktavo širdies balsas. Ar dabartinėje Lietuvoje, kurioje mokytojo profesija yra nepagrįstai nuvertinama, nekyla noras keisti darbo specifikos?
– Vidurinę baigiau su pagyrimu, tad rinkausi tarp ekonomikos ir muzikos. Apsispręsdama atsakiau sau į klausimą, kokia aš esu ir ko noriu iš gyvenimo. Muzika neabejotinai buvo prioritetas. Pedagoginiame darbe nejaučiu rutinos, esu nuolatiniame tobulėjimo, kūrybos procese – visa tai teikia pasitenkinimą. Be to, esu įkūrusi ir vadovauju dainos studijai „Linksmosios bangelės“, kuri garsina Gargždus televizijos konkurse „Dainų dainelė“, taip pat jau ketverius metus vadovauju Klaipėdos rajono muzikos mokytojų metodiniam būreliui. Niekada nesuabejojau savo profesijos pasirinkimu, todėl keisti darbo neketinu. Jei jauti, kad mokytojo darbas tau nepriimtinas – neturėjai teisės stoti į Pedagoginį universitetą.
– Kaip pedagogė kokiais principais vadovaujatės ugdymo procese?
– Svarbiausia – mylėti vaiką. Ne aklai, bet randant progą jį pagirti, o kai reikia, ir iš jo pareikalauti. Nebijoti pasakyti aštresnio žodžio, kai jis elgiasi netinkamai. Svarbu tikėti ugdytinio galimybėmis, atskleisti jo savitumą, kūrybiškumą, skatinti gėrio ir teisingumo puoselėjimą.
– Apibūdinkite XXI a. mokinį.
– Smalsus ir aktyvus. Jei suintriguosi, ieškos žinių pats. Talentingų vaikų tikrai nemažėja, tačiau vis dažniau tenka pastebėti, kad gabūs mokiniai turi prastesnius socialinius įgūdžius, jie perfekcionistai ir labai jautriai reaguoja susidūrę su nesėkme.
Vienas iš didžiausių iššūkių, tenkančių šiuolaikiniam mokiniui, – jo santykis su kompiuteriu. Be suaugusiųjų priežiūros paliktiems vaikams ilgai naudojantis kompiuteriu kyla rimtų fizinių, socialinių ir psichologinių problemų, bet atitinkami apribojimai padeda žalos išvengti.
Geriausia mokytoja – gamta
– Jūsų pačios vaikai – kūrybiškos, save sėkmingai realizuojančios asmenybės. Kaip manote, kas jiems padėjo visapusiškai atsiskleisti ir papildyti kritiškai mąstančios pilietinės visuomenės gretas?
Monika po ilgų ieškojimų dabar studijuoja tai, kas jos širdžiai mieliausia, – muzikos kūrybą Britų ir airių modernios muzikos institute, o Mantas sėkmingai baigė elektronikos ir kompiuterio inžinerijos antrą kursą Brunelio universitete.
Abu nuo mažens išsiskyrė žinių troškimu, noru per pojūčius pajusti supantį pasaulį. Vaikystėje juos lydėjo nuolatinis mūsų bendravimas, muzika, kelionės ir knygos. Jie net nepajuto, kaip išmoko skaityti, skaičiuoti, nes raides, skaičius pažino gamtoje, dėliodami iš pagaliukų, kankorėžių ir kitų gamtos gėrybių. Refleksijai labai tiko pajūris, kuriame mes iki šiol lankomės visais metų laikais. Vaikus skatindavome rašyti raides, piešti ant jūros smėlio. Viską reikėdavo daryti greitai, kad bangos nenuplautų. Su vyru kurdavome sekretus (paveikslėlius po stiklo šuke), tai buvo vadinamasis lobis, kurio vaikai ieškodavo ir turėdavo visada tiksliai įvardyti, ką rado. Sudarydavome net žemėlapius, pagal kuriuos jie orientuodavosi.
Gerbėme vaikų norus, juos išklausydavome, bet netenkinome kiekvienos užgaidos. Prieš susituokdami su vyru draugavome 5 metus, jau buvome išsigryninę savo vertybes. Šeima jau esame 27 metus, drugeliai po pilvą tebeskraido. Teiginys, kad meilė po trejų metų baigiasi, nepasitvirtino. Visada siekėme, kad mūsų žodžiai ir veiksmai sutaptų – vaikai matė šį pavyzdį.
– Neseniai dainininkė Monika Linkytė atšventė savo 25 metų gimtadienį. Ką jis Jums reiškia? Kaip šventėte? Ką dovanojote?
Mums, tėvams, reiškia brandą. Pati Monika gimtadienių nesureikšmina, nemėgsta pompastikos, vertina nuoširdų bendravimą labiau nei dovanas. Tad nenustebome, kai buvome pakviesti švęsti į miško trobelę prie Vilniaus, kur jaukiai pasisėdėjome, žaidėme įvairius žaidimus. Dovanojome juvelyrės Jurgos Lago papuošalą.
Iš kartos į kartą – pilietiškumas
– Tiek Jūs, tiek Jūsų vaikai rodo pilietiškumo pavyzdį, kuris neapsiriboja socialiniuose tinkluose raginimu eiti balsuoti. Esate neabejingi šalyje vykstantiems politiniams procesams, taip pat domitės ir rajono aktualijomis. Kas, Jūsų nuomone, lemia pilietiškumą, meilę Tėvynei?
Mano pilietiškumą ugdė senelių ir tėvų pavyzdys, jie mokė jausti pareigą būti sąžiningam, doram, turėti tvirtą moralę, vertybes, rodyti pagarbą valstybės simboliams, laikytis įstatymų. Stengiamės būti aktyvūs piliečiai, jaučiantys pareigą dalyvauti visuomenės gyvenime, nes esame jos nariai ir privalome pasirūpinti savo ir kitų gerove. Kas, jei ne aš?
Pamenu, jog visada, kai su vaikais grįždavome iš kelionės ir kirsdavome Lietuvos sieną, iš širdies giedodavome Lietuvos himną, o privažiavę Gargždų ribą dainuodavome Vytauto Rimavičiaus dainos „Gargždai – mano miestas“ priedainį. Valstybinių švenčių šventimo formos mūsų šeimoje kito kartu su augančiais vaikais: ir valstybės simbolius piešdavome, ir istorines vietas lankydavome… Paskutinius trejus metus Valstybės dieną himną giedame su Gargždų miesto bendruomene.
