Sukilėlių vado atminimas saugomas Kisinių kapinaitėse
Šiemet sukako 230 metų nuo generolo Antano Gelgaudo gimimo. Manoma, kad jis gimė 1792 m. balandžio 27 d. Panemunės pilies dvarininkų Eleonoros Tiškevičiūtės ir Mykolo Gelgaudo šeimoje. A. Gelgaudas, aktyviai dalyvavęs 1812 m. Napoleono žygiuose prieš Rusijos imperiją, siekiant atkurti Lietuvos valstybingumą, generolu tapo 26-erių metų. Prasidėjus 1830 m. sukilimui, stojo į sukilėlių gretas, o 1831 m. buvo paskirtas vadovauti sukilimui Lietuvoje. Tų pačių metų liepos 13 d. sukilimo vadas Antanas Gelgaudas žuvo ir buvo palaidotas netoli žūties vietos Kisinių kaimo kapinėse, kurios yra Dovilų seniūnijoje Klaipėdos rajone šalia kelio iš Šernų į Dovilus. Todėl minėdami A. Gelgaudo gimimo jubiliejų mes prisimename paskutines jo gyvenimo dienas.
Lenkams 1831 m. gegužės 26 d. pralaimėjus kautynes prie Ostrolenkos jų kariuomenė buvo perskelta pusiau. Viena dalis pasitraukė į Varšuvą, o antrajai, vadovaujamai generolo A. Gelgaudo, buvo įsakyta trauktis į Lietuvą, apjungti išsisklaidžiusius ir atskirai veikiančius karinius lietuvių junginius ir, išvysčius pasipriešinimą, užlaikyti rusų kariuomenės judėjimą į Lenkiją, kad lenkų armija turėtų laiko sustiprėti.
Birželio 19 d. Antano Gelgaudo dalinius (apie 12 600 sukilėlių), žygiuojančius link Vilniaus, Panerių kautynėse sustabdė generalgubernatoriaus siųsta kariuomenė, sukilėliams teko trauktis. Po nesėkmingo bandymo užimti Vilnių sukilėliai atsitraukė į Raseinius, vėliau bandė užimti Šiaulius, tačiau irgi nesėkmingai, tada atsitraukė į Kuršėnus.
Liepos 9 d. sukilėlių kariuomenė karo taryboje pripažino sunkią padėtį ir buvo nuspręsta pasidalinti į 3 maždaug vienodo dydžio grupes su atskirais vadais ir užduotimis. Vyriausiasis vadas generolas A. Gelgaudas pritarė pasidalinimui, nes puikiai suprato, kad neįmanoma ilgai priešintis kelis kartus stipresniai rusų armijai. Henrikas Dembinskis turėjo žygiuoti į Kuršą, po to į Daugpilį ir iš rytų pusės pasiekti Lenkiją. Francišeko Rolandas turėjo žygiuoti į Palangą, ją užimti ir pasitikti laivus su ginklais iš užsienio. Dezideras Adamas Chlapovskis planavo žygiuoti į Jurbarką, po to panemune į aukštupį ir per Trakus pasiekti Lenkiją. A. Gelgaudas prisijungė prie D. A. Clapovskio grupės.
Liepos 12 d. D. A. Clapovskio sukilėlių kariuomenė žygiavo į pietus nuo Gargždų. Priešakiniai būriai pamatė pasienio stulpą su ant jo nupieštu juodu ereliu. Dar pažygiavusi 3 valandas kolona sustojo. Generolas D. A. Clapovskis pasiuntė savo adjutantą pas A. Gelgaudą nurodymų, o kai pasiuntinys grįžo, prasidėjo įžengimas į Prūsiją. D. A. Clapovskis prijojo prie sieną žyminčio griovio, permetė per jį savo milinę ir sušuko: „Kas tikras lenkas, tas tegul seka iš paskos.“ Prūsų pasienyje ties Gudavo (dabar ties Jurjonais) kaimu A. Gelgaudas vedė derybas su vokiečiais dėl nuginklavimo. Sukilėliai bruzdėjo. Tie, kurie ėjo tikėdami, kad pavyks prasiveržti į Lenkiją ar bent garbingai kovoti iki paskutinio kraujo lašo, jautėsi išduoti. A. Gelgaudas tą vakarą pasiliko nakvoti Gudavo plv., kuris buvo už kelių šimtų metrų, nuo Prūsijos sieną perėjusių dalinių stovyklos.
Liepos 13 d. F. Rolandas perdavė A. Gelgaudui rusų generolo Delinshauseno laišką, kuriame buvo raginama nepereiti Prūsijos sienos ir garantuojama caro malonė. A. Gelgaudas abejojo, kokį sprendimą priimti. Netrukus per Gargždus atvyko F. Rolando kariuomenė, kuri tikėjosi toliau tęsti kovą. Kilo sumaištis. Buvo karių, kurie iš A. Gelgaudo stovyklos perbėgo pas F. Rolandą ir atvirkščiai. Įpusėjus dienai, A. Gelgaudas įjojo į stovyklą, kuri buvo Prūsijos pusėje. Apie jį susibūrė karininkai. Matyt, jis ruošėsi perskaityti iš F. Rolando gautą laišką. Staiga nuo pasienio griovio atlėkė raitas karininkas, kapitonas Stefanas Skulskis iš F. Rolando korpuso, šaukdamas: „Šalin, prašau, šalin kolegas.“ Karininkai prasiskyrė, o raitelis pripuolęs prie A. Gelgaudo sušuko: „Kolegos, su šituo išdaviku tokia kalba“ išsitraukė pistoletą nutaikęs iššovė ir apgrežęs žirgą pasileido atgal. Kapitonas pasikarščiavo be reikalo, nes po dviejų dienų, pasitraukusi per Švėkšną ir Naumiestį, F. Rolando dalis, matydama save stipresnių rusų apsupta, ties Degučiais (Katyčiais) taip pat perėjo sieną ir leido Prūsų valdžiai nuginkluoti.
A. Gelgaudas sužeistas (skirtinguose šaltiniuose į kaktą ar krūtinę) mirė vietoje. Generolo A. Gelgaudo kūnas buvo nugabentas į Kisinių kapines ir čia palaidotas. Žymiai vėliau jo giminaičiai Anglijoje pasirūpino ant kapo pastatyti padorų paminklą su lietuvišku įrašu: Antons Gelguds iš Lietuvos valdonų giminės miręs 13 liepos 1831 metų. Įdomu, kad apie A. Gelgaudo mirtį ir palaidojimo vietą liudijama ne tik rašytiniuose šaltiniuose, tačiau yra užrašyti net keli žmonių prisiminimai, perduoti iš lūpų į lūpas. Nors informacija pasakojimuose prieštaringa, tačiau akivaizdu, kad vietinius žmones šis įvykis sukrėtė ir apie tai jie dar ilgai kalbėjo. Būtų gerai, kad ir dabar iš mūsų lūpų nedingtų padavimai ir sakmės, pasakojantys apie didvyrius, kovojusius už tėvynės laisvę. Juk kalbame apie tai, kas mums svarbu… Už pagalbą rengiant straipsnį dėkojame karybos istorijos entuziastui Egidijui Kazlauskiui.
Dovilų etnokultūros centro informacija
