Tam davė, o tam nekliuvo
Švenčių maratonas jau praeity – grįžome į kasdienybę. Ir pirmyn.
O kas laukia? Politikų, ekonomistų prognozės netrykšta optimizmu: nebus lengva šiemet, nors didėja minimali mėnesinė alga, vaiko pinigai, parama nepasiturinčioms ir daugiavaikėms šeimoms. Gyventi teks pagal valstybės ir, žinoma, savo išgales.
Vienoje televizijos laidoje jauniausias eurokomisaras, paklaustas, kaip įsivaizduoja šalies ateitį, patvirtino, jog šiais metais paprastiems žmonėms ryškesnio pagerėjimo nebus, nors didinami atlyginimai, pensijos. Jis neatitrūkęs nuo realybės – iš artimos aplinkos žino, kaip sunkiai galą su galu suduria mažas pajamas gaunantys gyventojai, pavyzdžiui, slaugytojos padėjėja. Algos padidėjimas menkai praplės jos finansines galimybes.
Statistika rodo, kad pastaraisiais metais šalyje didėjo tiek dirbančiųjų skaičius, tiek vidutinis atlyginimas, tačiau gerai arba puikiai savo finansinę padėtį metų pabaigoje vertino vos ketvirtadalis žmonių. Beveik tiek pat ją laikė prasta arba labai bloga, o kiek daugiau nei pusė apklaustųjų – tik vidutiniška. Panašios proporcijos išliko ir įvardijant lūkesčius 2020 metams.
Pagal vieną naujausių gyventojų apklausų 49 proc. šiemet nesitiki savo finansinės padėties pokyčio, po ketvirtadalį respondentų mano, kad situacija tikrai ar tikėtinai pagerės arba nepagerės. Pagerėjimo dažniau tikisi 18-45 metų respondentai, aukščiausio išsilavinimo, daugiausia uždirbantys ir didmiesčių gyventojai.
Betgi tiek šnekama apie gerovės valstybės kūrimą. Kas tai yra? Analitikų teigimu, tai valstybės įsipareigojimas garantuoti kiekvienam žmogui orų gyvenimą, o tai suteikiama ne kaip labdara, o kaip socialinė teisė – per socialinę apsaugą, socialines paslaugas, darbo rinkos ir būsto politiką, švietimą ir sveikatos apsaugą.
Praėjusių metų pabaigoje į „Bangos“ redakciją paskambinusi nuolatinė skaitytoja, aštuoniasdešimtmetė pensininkė, piktinosi, kad girtuoklėliai aprūpinami nemokamais maisto produktais. Pernai šešis kartus Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo lėšomis pirktais maisto ir buities produktais gausiai apdovanoti nepasiturintys šalies gyventojai. Beje, parama maistu iš europinio fondo skiriama asmenims, kurių pajamos per mėnesį neviršija 183 eurų. Tiesa, kriziniais atvejais skiriama ir gaunant didesnes. Priklausomybe sergantis vyriškis atitinka paramos gavėjo reikalavimus, todėl ir gauna, o „Bangos“ skaitytoja už jį „turtingesnė“ net 69 eurais. Kaip bebūtų liūdna, pastaraisiais metais senatvės pensininkų skurdas išaugo iki 41,7 proc.
O regis ši visuomenės socialinė grupė turėtų būti labai patenkinta, nes iki šiol nematė tokio pensijų didėjimo. Šiemet vidutinė senatvės pensija turint būtinąjį stažą sieks 399 Eur, o senatvės – 377 Eur. Visgi ir ši suma nepriartina prie oraus gyvenimo, tačiau nuoseklus jos didėjimas teikia vilčių, jog ateityje skurdas mažės. Tik nepritrūkti optimizmo.
Visuomenės požiūris keičiasi į gyvenimo šalikelėje atsidūrusius, tačiau neprisiverčiančius keisti savo gyvenimo būdą – nebenori padėti girtuokliaujantiems asmenims. Į seniūnijas paskambinę geradariai teiraujasi, kam reikėtų padėti, bet iš karto perspėja, kad šelpiamieji nebūtų sergantys priklausomybe.
Tačiau yra užtarėjų – socialines išmokas gaunančiųjų negalima vadinti tinginiais ir veltėdžiais (žinoma, tarp jų yra padorių žmonių). „Skurstančiųjų tragedija Lietuvoje – šie niekam nerūpi“, – tvirtina socialinių mokslų daktarė Jakaterina Navickė. Statistikos duomenimis, Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena 23 proc. gyventojų, o socialinė parama skiriama tik 2,5 proc. asmenų. Beje, vidutinė socialinė išmoka – apie 81 Eur, ją gaunantiems skiriami ir nemokami maisto paketai.
Nuostabą sukėlė Vyriausybės rekomendacija savivaldybėms nebeleisti žmonėms dirbti už socialines pašalpas. Atseit tai žeidžia jų orumą, visuomenei naudingi darbai ne sprendžia, o tik sukelia problemų. Ir visgi tai buvo pareiga, šiokia tokia atsakomybė.
