„Tikėjimas visuomenės gerumu stiprina mus kaip kūrėjus“,–

Atodangos
1 balandžio, 2019
0

įsitikinęs naujo lietuviško filmo „Čia buvo Saša“ režisierius Ernestas Jankauskas

Filmo „Čia buvo Saša“ prodiuserė ir aktorė Gabija Siurbytė, režisierius Ernestas Jankauskas ir labai įtikinamai Sašą, vaikų namų auklėtinį, suvaidinęs Markas Eitmonas „Minijos“ kino teatro muziejuje. Beje, Marko močiutė ir giminės gyvena Gargžduose. Jie taip pat stebėjo filmo premjerą.

Į Gargždų „Minijos“ kino teatrą šiomis dienomis vilioja galimybė pamatyti geriausius 24-ojo tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ filmus. Didžiausias ir svarbiausias mūsų šalies kino renginys, vienu metu vykstantis 19-oje miestų, yra ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Tarp „Kino pavasario“ programą sudarančių 170 filmų – ir lietuvių kūrėjų darbai. Ir kvapą užgniaužę, ir ašarą braukdami, ir kartais šypsodamiesi trečiadienio vakarą „Minijoje“ žiūrovai stebėjo režisieriaus Ernesto Jankausko pirmąjį ilgametražį filmą „Čia buvo Saša“ ir susitiko su jo kūrėjais.

Pristatė „Juodosiose naktyse“

„Sidabrine gerve“ apdovanoto filmo „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ kūrėjų komanda šiemet Talino festivalyje „Juodosios naktys“ pristatė filmą „Čia buvo Saša“. Kasmet jame parodoma apie 250 ilgametražių ir daugiau nei 300 trumpametražių bei animacinių filmų. Festivalis kiekvienais metais sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio – žinia apie festivalį pasiekia daugiau kaip milijardą žmonių įvairiais kanalais, transliuojančiais net 71 kalba.

„Čia buvo Saša“ – istorija apie šeimą, kuri, praradusi negimusį kūdikį, nusprendžia įsivaikinti mergaitę. Tačiau globos namuose porai pranešama, kad įvyko klaida – vietoje būsimos globotinės jų nekantriai laukia 12-metis Saša. Globos namų direktorės pavaduotoja Jurgai ir Tomui pasiūlo su berniuku drauge praleisti bent dieną, nes Saša jų laukė dvi savaites, net nevažiavo su kitais vaikais prie jūros, kurios nėra matęs. Tomo ir Jurgos diena su jautriu, bet kauke savo širdgėlą pridengusiu Saša kupina išbandymų, klausimų, tylių dvejonių, sąžinės priekaištų, draskančio skausmo. Filme yra ir šypseną, ir liūdesį, ir net šiurpą keliančių scenų, o nerimas iki pat paskutinės sekundės neleidžia atitraukti akių nuo ekrano. Nuolat kaitaliojama dabartis ir praeitis padeda atskleisti šeimos tarpusavio santykius ir vidinius veikėjų konfliktus.

Pagal statistiką Lietuvoje daugiau nei 4 300 vaikų gyvena globos įstaigose ir vos keli procentai jų per metus randa naujus namus. Filmas aktualus ne tik apie įsivaikinimą galvojantiems žmonėms ar šeimoms, auginančioms savo vaikus. Jauni kūrėjai padeda griauti visuomenėje gajus stereotipus, ragina mąstyti plačiau, vengti kategoriško vertinimo juoda–balta, nes tai gali sudaužyti vaiko gyvenimą.

Poreikis skatinti diskusiją

Filmo „Čia buvo Saša“ režisierius E. Jankauskas ir prodiuserė bei aktorė Gabija Siurbytė prisipažino, kad šio kūrinio idėja kilo prieš 3–4 metus. Siekdami visuomenėje paskatinti diskusiją, ieškodami prasmės, jauni kūrėjai ėmėsi jautrios ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, nuskriaustų vaikų temos.

„Mūsų filmas „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ pasakojo apie mergaitę, kuri ieško emigravusių savo tėvų. Kalbėti apie vaikus, kurie yra nuskriausti likimo, mums su Ernestu ir scenariste Birute Kapustinskaite yra artima, norime ir visuomenei padėti tuos vaikus suprasti. Džiaugiamės, kad visuomenės savimonė keičiasi“, – sakė filmo prodiuserė ir aktorė G. Siurbytė.

Filmo kūrėjai lankė įvaikinimo kursus, susitiko su socialiniais darbuotojais, lankėsi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje, bendravo su psichologais, šeimomis, auginančiomis įvaikintus vaikus. „Įvaikinimo kursai mums labai daug davė. Tai galimybė tapti geresniu žmogumi ir išmokti daug dalykų. Kartais ir tėvystės įgūdžių reikia mokytis, kaip mokomės gaminti maistą ar profesinių dalykų, – pasakojo G. Siurbytė. – Kodėl žmonės, kurie turi vienokių ar kitokių problemų, vengia kreiptis pagalbos?“

Vaikų namų naikinimas Lietuvoje vertinamas nevienareikšmiškai, tačiau, filmo kūrėjų nuomone, tai daryti būtina, nes vaikai įstaigoje neįgyja socialinių įgūdžių. „13-metės pasakojo, kad atėjusios į parduotuvę nežino, kokius kiaušinius pirkti, t. y. kurie tinka virti, o kurie kepti“, – tik vieną detalę paminėjo aktorė, prisipažinusi, kad ilgai negalėjo atsitokėti sužinojusi, kiek vaikų namų auklėtinių, sukūrusių šeimas, vaikų vėl atsiduria valstybinėse globos įstaigose. Filmo „Čia buvo Saša“ kūrėjai įsitikinę, kad užburtą ratą galime pabandyti sustabdyti, jeigu sugebėsime į vaiką iš vaikų namų, galbūt besislepiantį po kauke, pažvelgti giliau ir pamatyti jo vidų, jeigu tapsime supratingesni žmonėms, kurie augina įvaikintus vaikus. „Net Vilniuje pasitaiko, kad darželyje įtėviams pasakoma, kad darželis nenori jų vaiko. Taip pat patiriama sunkumų, kai įvaikintus vaikus nori užrašyti į būrelius“, – pasakojo G. Siurbytė.

„Tikėjimas visuomenės gerumu stiprina mus kaip kūrėjus. Reikia išmokti atjausti, suprasti žmogų, matyti fasadą, bet išmokti pamatyti, kas yra po fasadu. Vienu ypu ir vienas to neišspręsi, bet mes tikime, kad pasaulis taps geresnis, – savo viltimis dalijosi E. Jankauskas. – Filmas „Čia buvo Saša“ – apie meilę. Pabaiga galėjo būti ir kitokia, nes festivaliuose labiau mėgstamos minorinės pabaigos, tačiau mūsų įsitikinimai neleido taip pasielgti. Pasaulyje reikia vilties.“

Gimnazistai apibėrė klausimais

Pagrindinius vaidmenis filme „Čia buvo Saša“ atlieka du jauni talentingi aktoriai G. Siurbytė (Jurga) ir Valentinas Novopolskis (Tomas). Beje, daug vaidmenų teatre sukūręs Valentinas ir šiemet yra nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Nuostabus aktorius, nuostabus žmogus – taip kolegą apibūdino režisierius R. Jankauskas ir G. Siurbytė. Berniuką iš vaikų namų – Sašą vaidinęs dvylikametis vilnietis Markas Eimontas, paklaustas, kaip filme užsimezgė jo ryšys su Tomu, kelis kartus pasitikslino, su Tomu ar su Valentinu? „Jis mane palaikė, norėjo su manimi draugauti, aš jį priėmiau kaip gerą žmogų“, – atsakė Markas. Bendraamžiai jam turėjo ir daugiau klausimų. Paaugliams rūpėjo, ar tikrai Saša filme išgeria skysto skalbiklio ir rūko tikrą cigaretę, ar nebijojo šokti nuo bokštelio laipiojimo trasoje, kodėl tėvas sako, kad Saša ne jo sūnus… „Taip, išgėriau ploviklio, esu magas, galiu gerti ploviklį ir nenusinuodyt“, – šmaikštavo Markas. Ne, jis filme nerūkė tikros cigaretės, tik imitavo, o šuolį nuo bokštelio atliko tik V. Novopolskis (Tomas). Nei G. Siurbytė (Jurga, Tomo žmona), nei M. Eimontas (Saša) šokti neišdrįso, tad juos pakeitė kaskadininkai.

Režisierius E. Jankauskas akcentavo, koks kūrėjams svarbus atgalinis ryšys, t. y. žiūrovų nuomonė, ar pavyko įgyvendinti idėją, ar filmas įtikino. Kadangi tarp žiūrovų „Minijos“ kino teatre tą vakarą buvo visa veiviržėniškių 13-mečių klasė su auklėtoja Alma Vanagiene, G. Siurbytė pasiteiravo ir paauglių nuomonės. „Jie sakė, kad labai patiko pabaiga ir suprasti filmą nebuvę sudėtinga, nes panašiom temom skaitantys daug kūrinių“, – džiaugdamasi, kad mokytoja su auklėtiniais Tarptautinę teatro dieną nusprendė pamatyti jų filmą, kurį galės aptarti mokykloje, sakė prodiuserė ir aktorė G. Siurbytė. Tiesa, paauglius domino ir filmo finansavimas. Kūrėjai paminėjo 200 tūkst. Eur sumą. Finansavimas nebuvęs lengvas, bet Lietuvos kino centras sudarė sąlygas, kad filmas „Čia buvo Saša“ pasiektų žiūrovus.

Balandžio 2 d., antradienį, 17.30 val. – „Kafarnaumas“ (rež. Nadine Labaki, Libanas, Prancūzija, Jungtinės Valstijos).
20 val. – „Angelas“ (rež. Luis Ortega, Argentina, Ispanija).
Balandžio 3 d., trečiadienį, 17.30 val. – „Maja“ (rež. Mia Hansen-Love, Prancūzija).
19.45 val. – „Panikos ataka“ (rež. Pawel Maslova, Lenkija).
Balandžio 4 d., ketvirtadienį, 17.30 val. – „Rūgštus miškas“ (rež. Rugilė Barzdžiukaitė, Lietuva).
19 val. – „Gražus sūnus“ (rež. Felix Van Groeningen, Jungtinės Valstijos).