Lakūnu netapęs poetas kuria stebėdamas gyvenimą

G. Grajauskas į susitikimą Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešojoje bibliotekoje atvažiavo su žmona Eglė ir dukra Lina. Poetui, prozininkui, dramaturgui, eseistui ne vieną klausimą apie kūrybą pateikė bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė (antra iš kairės) ir vyresnioji bibliografė kraštotyrai Giedrė Ilginienė (dešinėje).

„Devynias dešimtąsias viso mano darbo laiko ir laisvalaikio dabar užima teatras“, – prisipažino poetas, prozininkas, dramaturgas, eseistas, dainų autorius ir atlikėjas, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas susitikime su kūrybos gerbėjais Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešojoje bibliotekoje. Vienus domino, ar poetas vis dar groja, kitus – kaip atsiranda eilėraštis, kuo norėjo būti vaikystėje, kokias knygas skaitė, ką jam reiškia kūrybos įvertinimas.

Darbui teatre – ir laisvalaikis

Aukščiausiu Lietuvoje teatro apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią Nacionalinės dramaturgijos kūrinį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (lapkričio 24 d. Klaipėdos dramos teatro scenoje jį buvo galima pamatyti paskutinį kartą) 2008 metais pagerbtas G. Grajauskas nesureikšmina kūrybos įvertinimų. Lietuvos kultūros ministerijos premijos, Vyriausybės kultūros ir meno premijos ir kt. laureatas juokauja, kad gyvenimą pakeistų nebent viena – Nobelio.

Darbui Klaipėdos dramos teatre G. Grajauskas sakė skiriantis didelę dalį ir laisvalaikio. „Kitąmet bus 4 metai, kai organizuojame Tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“. Pirmasis buvo programos „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė 2017“ dalis ir vyko vien klaipėdiečių pastangomis ir lėšomis. Lėšas festivaliui skyrė Klaipėdos savivaldybė, miesto verslininkai ir patys festivalio organizatoriai – Klaipėdos dramos teatras“, – nelengvą pradžią priminė G. Grajauskas. Tačiau įsitikinimas, kad Klaipėdai reikalingas šis teatro renginys, neleidžia sustoti ir gręžiotis atgal. „Kitąmet paskutinę gegužės savaitę vėl vyks „Lietuvos teatro vitrina“. Per penkias dienas žiūrovai pamatys 15 spektaklių iš visos Lietuvos“, – planais dalijosi Klaipėdos dramos teatro meno vadovas G. Grajauskas.

Su muzika baigta...

Buvęs bliuzroko grupės „Kontrabanda“ (vėliau džiazroko grupės „Rokfeleriai“) muzikantas, dainų kūrėjas ir atlikėjas G. Grajauskas, su grupėmis išleidęs šešis albumus, tikino, jog su muzika jau baigta. Bosine gitara šiuo metu jis groja tik O. Koršunovo spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“ – taip nusprendęs režisierius. „Muzikai nėra laiko, be to, tai kolektyvinis darbas. Visada turėjome bėdų su gitaristais. Jie pasitaikydavo gerai grojantys, bet su charakteriu“, – šypsodamasis pastebėjo J. Grajauskas. Jis prisiminė, kad grupei labai pasisekė, kai susipažino su gargždiškiu gitaristu Armandu Moni. „Armandą Lymontą (tokia jo tikroji pavardė) suradome per pažįstamus Gargžduose – grojo rūsyje, nelindo į viešumą. Mažakalbis. Pasirodo, kolekcionuoja raktus. Labai gražu, – šiltais prisiminimais apie gargždiškį dalijosi poetas. – Naktimis dirbo duonos kepykloje, dienomis grodavo su grupe. Puikus muzikantas ir geras žmogus.“ Po kurio laiko Armandas grupei pranešė, kad išvažiuoja į Škotiją... ganyti avių. „Dabar gyvena Orenburge, užsidirba atostogoms ir važinėja po pasaulį pasiklausyti, kaip žmonės groja. Aš jam pavydžiu“, – prisipažino J. Grajauskas.

Privalumas ar trūkumas?

Aštuonių eilėraščių, dviejų eseistikos knygų, romano ir dviejų pjesių rinkinių autorius, savo mūzomis vadinantis žmoną ir dukrą, atskleidė, kad rašančio žmogaus gyvenimas nuo kitų skiriasi tuo, jog tai yra stebėtojo gyvenimas. „Iš tikrųjų visi eilėraščiai mėtosi po kojomis, reikia tik pamatyti ir užrašyti. Tai jau profesionalumo reikalas. Galima įgusti rašyti, bet svarbiausia yra pamatymas, – gebėjimo stebėti nevadindamas gėriu, greičiau trūkumu, įsitikinęs G. Grajauskas. – Jei pradedi stebėtojo gyvenimą, anksčiau ar vėliau su siaubu pamatai, kad nelabai dalyvauji gyvenime, tarsi apvaginėji save.“

Dainas pagal savo tekstus dainavęs G. Grajauskas žino, kad dainos ir eilėraščio kūrybiniai procesai nėra tapatūs. „Rašydamas dainos tekstą turi sistemą su slaptais rašmenimis, kur kirčiuotas, o kur nekirčiuotas skiemuo. Su eilėraščiais kitaip – nebent akį treniruoti, tačiau su metais žvilgsnis apsineša. Čia ne dioptrijų reikalas, o smegenų. Vis sunkiau kažką pamatyti“, – pastebėjo poetas, perskaitęs klausytojams ne vieną eilėraštį, o tarp jų ir trumpiausią – „Tylinčio neperrėksi“.

Vaikystėje norėjęs tapti lakūnu, stoti į aviacijos mokyklą, rijęs knygas apie aviaciją, G. Grajauskas juokavo, kad tam sutrukdė prastas regėjimas, nes... per daug skaitė.

„Skaitymas duoda supratimą apie kalbą, apie literatūrą, bet yra dalykų, ko gero, kuriuos galima turėti ir be literatūrinio bagažo. Yra įgimtas kalbos pojūtis, muzikalumas. Liaudies dainas sukūrusieji nebuvo skaitę nei Getės, nei Homero. Įgimta ritmika, įgimtas melodijos pojūtis yra giliai užkoduotas“, – dalijosi įžvalgomis kūrėjas, paklaustas, ką laiko savo mokytoju. G. Grajauskas sakė negalįs išskirti vieno, tačiau Polio Eliuaro poezija padėjusi suprasti, kad eilėraštis nėra šiaip gražiai surimuotų žodžių rinkinys. Tarp jo mėgstamiausių poetų ir rašytojų – Federikas Garsija Lorka, Voltas Vitmenas, Česlovas Milošas, Vislava Šymborska, Antonas Čechovas.


Herojai

jie ateina šventai tikėdami, kad

yra vieni tokie žmonės – kurie nugalėtojai

ir yra tokie kitokie – kurie pralaimėtojai

jie ateina puikiai žinodami, kad

jie ir yra būtent tie, kurie nugalėtojai

jie ateina čia tik išklausyti

savo sėkmės istorijų

bet niekas neseka jiems

tų jų sėkmės istorijų

tada jie pamažu ima kažką įtarti

dairosi aplinkui, bando

pažvelgt į akis

spokso į veidrodžius

nutaisinėja skausmingas minas

burba po nosimi – ką gi, visi mes,

galiausiai visi mes tik žmonės

o tada jau numiršta

kai kurie, tiesa, dar suspėja

nustebti – juokinga, galvoja,

taigi nieko taip ir nebuvo visai

juokinga, taip ir nebuvo

ko nugalėti

juokinga, taip ir nebuvo

kam pralaimėti

Pratimas laimei prišaukti

Norite būti laimingi? tai būkite

arba mes padarysime jus laimingus

įdėmiai klausykitės: jei norite

būti laimingi, šypsokitės

šypsokitės žmonai šypsokitės šuniui

šypsokitės televizoriui

šypsokitės rūgščiam dirvožemiui

šypsokitės kėdei spintai veidrodžiui

šypsokitės sudegusiam troškiniui

šypsokitės troleibusui ir ledų pardavėjui

šypsokitės psichoanalitikui

šypsokitės atmosferiniams reiškiniams

šypsokitės kelnių sagai

šypsokitės šv. Antano medalikėliui

jei pavyks, šypsokitės kurmiams

gnomams kirminams ir kt. chtoninių

klasės atstovams

šypsokitės aukštyn ir žemyn

šypsokitės kairėn dešinėn

šypsokitės ir gyvenkite,

kaip kokie debilai

* * *

Kaip gyveni?

Kaip kada. Kaip išeina.

Sportuoti pradėjau,

Vaikštau kasdien į baseiną.

Kaip gyveni?

Saulių atsimeni? Numirė.

Miršta visi viens po kito.

Iš eilės, lyg pagal numerį.

Kaip gyveni?

Turiu pinigų, gavau algą.

Nusipirkau avokadų.

Mėsos nebevalgau.

Kaip gyveni?

Dabar švenčiu, geriu vyną.

Aš klausiu, kaip tu gyveni?

Ak taip. Vienišyn vis.

Be pykčio

bjauraus buvau būdo, bet, sako,

kiek suminkštėjau sendamas

nė velnio, nieko aš nesuminkštėjau,

dabar dar piktesnis negu jaunystėje

tik pasenau, daugiau nebėra jėgų

ištisai kumščiais mojuotis

tai ir sėdžiu ant suolelio

nejudėdamas, raminu save

burbu panosėj – visų durnių vis tiek

jau nebespėtum primušti.

Nuoširdžiai

jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,

tiek daug nekalbėtumėm apie nuoširdumą

apskritai kalbėtumėm mažiau

ar visai tylėtume

jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,

sakytumėm „nenuoširdžiai užjaučiu“

arba „nenuoširdžiausi linkėjimai“.

Nenuoširdžiai Jūsų –

Grajauskas“

apskritai kalbėtume daug mažiau

lakoniškai

neklausinėtumėm: kaip gyveni, kaip sekasi

klaustumėm tiesiai, kaip sekasi mirti?

ir nuoširdžiai atsakytumėm: ačiū, gerai.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Veikti! Kūrybiškai!

Vakar Gargždų miesto centre…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar jau pasirūpinote kalėdinėmis dovanomis?