Mamos eilėraščiuose – visas gyvenimas

„Mūsų šeimos švyturys“, – taip apie savo mamą Stefą Savickienę, nuo jaunystės rašiusią eiles, sako dukra Margarita Mizarienė.

Gražia rašysena primargintuose puslapiuose – eilėraščiai apie visa, kas per gyvenimą jaudino, teikė džiaugsmą, ramybę. Keturias klases baigusi, iš penkių vaikų šeimos Raseinių rajone kilusi S. Savickienė, pasak dukros, ypatingai myli gamtą: „Kiekvieną dieną mamai atrodo, kad vyksta kažkas gražaus – pražysta gėlės, auga medžiai, skrenda paukščiai. Ji visada mokėjo stebėti gamtą ir ja gėrėtis.“ Margaritai mama yra prisipažinusi, kad norėtų, jog jos eilėraščiai taptų dainomis, todėl labai džiaugėsi, kad kūrybos dalelė buvo įtraukta į Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų kūrybos rinktinę.

„Tavo Mama – kaip angelas“, – sako man kaimynai. Iš tiesų ji su niekuo nesipyko, visada maloni, besišypsanti, šviesaus mąstymo. Su tėveliu abu nugyveno gražų gyvenimą, sulaukė Auksinių vestuvių. Deja, tėvelio jau seniai nebeturiu“, – prisipažįsta Margarita, vertinanti tai, ką mylintys tėvai perdavė jai, dukrai, ir trims anūkams – tikrąsias vertybes.

Šiandien spausdiname kelis 90-uosius einančios gargždiškės S. Savickienės eilėraščius.

Metų laikai

Snaigės kaip rūkas komunijos baltas

kada ir siela būna balta –

žiemą oras toks šaltas, šaltas,

bet mano širdis karšta

atjoja laukais pavasaris žalias

žibuoklių migla mėlyna

einu laukais, ten mano kelias

ten vyturėlių daina

sirpo, prisirpo sodelyje uogos

gamtos šventa dovana

margos plaštakės sode šoka

aš džiaugiuosi taku eidama

vėjas jau plėšo lapus nuo medžių,

meta į žemę šlapius

kranksi varnos ant medžių sutūpę

toks pilkas, pilkas dangus.

Pavasaris

Čyru, vyru vyturiukai

matau kruta du sparniukai,

kai aukštyn į dangų kyla

ir sudrumsčia ryto tylą

Čyru, vyru jie dainuoja

man sparneliais tartum moja,

kad klausausi jų dainelės

ta daina iš miego kelia

Čyru, vyru vyturėliai

arkit žemę, artojėliai,

kas, kad pelkės laukuos tvyro

arkit žemę, arkit, vyrai

Čyru, vyru čia prie tako

vyturėlis žemei sako

kelkis, žeme, žeme, kelkis

ir žaliais berželiais renkis

Čyru, vyru į padangę

jie skraidino giesmę brangią

klausyk, saule, klausyk, žeme,

kas tik gyvas tegul kelias

Saule, žeme, paklausykit

gėlėm pievas iškaišykit

čyru, vyru, čyru, vyru

kiek čia daugel gražumynų.

Vaikystė

Mažutė rankeles sudėjus

Klūpojau prie lango, meldžiaus

Galvojau apie Viešpatį kūrėją

Ir tokia menkutė jaučiaus

Vakarais, kada žara liepsnojo,

Ugninė, vakarė žara

Mano lūpos vis maldą kartojo,

Nes mane taip mokė mama

O širdis tokia tyra, nekalta

Taip tikėjo viskuo, kas gražu,

Norėjau aš tuomet numirti

Ir pavirsti angelėliu mažu

Taip mamytė vaikystėje man sakė,

Kad vaikutis, kuris mažas numirs,

Būtinai pateks pas Dievulį

Ir mažu angelėliu pavirs.

Neišsipildė mano svajonės

Aš užaugau ir pasenau,

Bet tyrais vaikystės prisiminimais

Visą laiką jais gyvenau.

Praeitį prisiminus

Ateik, atsisėsk, pasėdėsim

Jausiu tavo artumą šalia

Ateik pasėdėk, patylėsim,

Pasėdėsim tyliai vakare

Žodžių nėra, nėra ir nereikia

Noriu jausti artumą Tavęs

Atsisėsk, tyliai pasėdėsim

Gera bus, negailėsim savęs

Aš gailiuosi savęs, nes Tavęs

Jau nėra ir gailėt negaliu

Tik prisimenu vakarus mūsų

Ties tuo pilku senu suoleliu

Atsisėsiu aš vėl prie suolelio

Atsisėsiu, vėl lauksiu Tavęs,

Nes žiedai nužydėjusių vyšnių

Ant suolelio ir ant manęs.


Taip pat skaitykite:

Ką reikia žinoti apie skiepijimo procesą?
Laikas išsirinkti! Balsuok už labiausiai patikusias gyventojų idėjas!
Tėvams – lengvesnė našta, įstaigoms – lėšų stygius
Skelbiamas konkursas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus pareigoms
Užgavėnių kaukės – ant statybvietės tvoros
Venckiškiams atsilygina paukšteliai
Prie Gargždų karjerų – tarptautinė futbolininkų stovyklavietė
Veiklus klaipėdietis: gerovė ne tik sau, bet ir kitiems
Maudymosi kostiumėlių tendencijos 2021-aisiais

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Kaip mes šventėme

Prabėgusioji savaitė įkyrėjusį karantino…

Plačiau »

Bendraukite su mumis Facebook