Algirdo Boso kūryba – skulptūros, užgimusios iš metaforos

Labai sunku šioje „influencerių“ eroje pastebėti ir teisingai įvertinti žmogų, kuris yra tikras perlas, mūsų visuomenės šviesulys. Profesionalus menas neretai iškeliauja į „vamzdžių kultūros“ užribius, apie jį mes nekalbame, o neretai ir visai pamirštame. Gargždiškiams skulptoriaus Algirdo Boso pristatyti tikriausiai nereikia. Tai yra šio krašto šviesuolis, Klaipėdos kultūros magistras, apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos nario Auksiniu ženkleliu, 2011 metais jam skirta Vyriausybinė kultūros ir meno premija.

Dovanojo moliūgą su kaspinėliu
Inteligentiškumas neatsiejamas nuo kultūros, o kultūra užgimsta be perdėto susireikšminimo ir tyloje. Apsišvietęs žmogus turi nepaliaujamą siekimą ne tik stebėti, bet ir keisti tikrovę savo darbais, gyvenimo pavyzdžiu, paprastumu ir intelektine energija. Tai nėra būtinybė, o savaime kylantis vidinis poreikis. Tikras žmogus ją spinduliuoja savo buvimu, eisena, bendravimu. Pakviestas į redakciją pokalbio A. Bosas atvyko ne tuščiomis rankomis. Jis atnešė savo sode užaugintą moliūgą, dailiai perrištą kaspinėliu. Menininkas prasitarė kasmet prenumeruojantis „Bangos“ laikraštį, nes sekti naujienas – kiekvieno piliečio pareiga. Į redakciją įžengė mano susikurto inteligento idealas – asmenybė, spinduliuojanti intelektualine energija. Jis pasirodė paprastas ir nuoširdus, visuomeniškas, atviros sielos.
„Bundanti mūza“ stovi iki šiol
Skulptorius kilęs iš vidurio Lietuvos, Kėdainių. Savo potraukį menui A. Bosas paveldėjo iš a. a. savo tėvelio Vytauto Boso, kuris buvo stalius, nagingas statybų rangovas, be to, dar ir nuostabius žaislus pardavimui gaminęs. Tai paukštelis, tai Gedimino pilis ant žalio kalno, kuri anuomet pasaulį pažįstančiam vaikui atrodė tarytum didžiulis stebuklas. O Klaipėda autorių suviliojo labai paprastai: anuomet vos mokslus baigusiam skulptoriui čia buvo pasiūlyta darbo vieta, gyvenamasis plotas ir dirbtuvės pačiame uostamiesčio centre. Profesionalaus skulptoriaus gyvenimą pakeitė apsilankymas Palangos kūrybos namuose ir pirmasis darbas „Bundanti mūza“. „Atvykau į kūrybos namus Palangoje, sukūriau skulptūros projektą, jį pamatė miesto vyr. architektas Petras Šadauskas ir pasiūlė parodyti A. Žaliui – galėtum tą patį padaryti ir Klaipėdoje, rekomendavo jis, o vėliau tai tapo pirmuoju užsakymu, kuris aprūpino būstu ir dirbtuvėmis uostamiestyje“, – neslėpė skulptorius. „Bundanti mūza“ iki šiol dar stovi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto sporto salės fasade suprojektuotoje nišoje.

Ugdė jaunąją kartą
Daugiau nei dešimtmetį A. Bosas dirbo su jaunais žmonėmis, mokytojavo Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Dėstė jis jaunajai kartai skulptūrą, kompoziciją. „Kolektyvas buvo nuostabus, čia dirbo mokytojai kūrybininkai, praktikai. Daugelis pirmiausia rūpinomės parodomis, simpoziumais, nes kūryba buvo mums svarbiausia. Atėjau į šią mokyklą trumpam, nemaniau, kad pasiliksiu. Tikėjau, kad menininko tikroji paskirtis nėra dirbti su vaikais, bet trylika metų pralėkė lyg viena diena“, – apie pedagoginio darbo patirtis pasakojo menininkas. Jis tikina, kad Lietuvoje turime be galo gerų dailininkų, jie ruošiami Kaune, Vilniuje, Telšiuose, Klaipėdoje. Deja, visus veikia negailestingas laikmetis. Norėdami užsidirbti, jie savo talentą palieka kitokio darbo paraštėse. „Mokosi lyg ir gabus žmogus, o vėliau apie jį nesigirdi. O ir mūsų karta, ką anuomet pastatėm, dabar sėkmingai nuima, griauna. Geras dailininkas pats konstruoja savo pasaulį, o vėliau jį pateikia publikai. Jis nėra projektų rašinėtojas, administratorius, jis yra savos srities“, – apie sudėtingas projektų ir viešųjų pirkimų procedūras kalbėjo skulptorius.

Kūriniuose įamžino istoriją
„Štai kad ir kavos puodelis ant jūsų stalo, dabar jis vienas neša tam tikrą žinią, o jeigu šalia jo atsirastų dar dešimt tokių pat surikiuotų tam tikra tvarka, va jau ir visai kita metafora, kita reikšmė“, – mokė kūrybingai žvelgti į pasaulį skulptorius. A. Boso kūryba kyla iš metaforos, nuolatinio bandymo kitaip pažvelgti į tikrovę. A. Boso skulptūros monumentalios, o kartu ir grafiškos su gausybe raižinių, reljefų, kuriuose vaizduojama dabartis ar istorinė tikrovė. Jo kurtuose medaliuose išryškėja rašytojų, istorinių asmenybių veidai ar figūros. Savo išgyvenimus, Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę, tą šaltą 1991 metų sausio 13-ąją, po Televizijos bokšto šturmo, dailininkas įamžino skulptūros projektu, mergaite po tanku, sukurtas ir Sausio 13-osios medalis. Anot jo, dailininkas privalo turėti savitą braižą, bet jokiu būdu negali kartotis. „Nereikia sustoti vietoje, užsiciklinti ties vienu, gerai įvaldytu dalyku ar žanru. Gyvenimas keičiasi, keičiasi tavo patirtis, suvokimas. Kiekvieno kūrinio forma, pateikimas turi skirtis. Štampavimo mene nėra. Pasikeitęs vidinis pasaulis, o darbai vienodi, taip nebūna“, – sakė menininkas.

Dešimtmečio ieškojimas
Klaipėdos senamiestyje, Pasiuntinių, Kepėjų ir Jono gatvių susikirtimo skvere, pastatyta skulptūra „Bokštas“ (1982–1990) – tai kone dešimtmetį trukęs menininko ieškojimas. A. Bosas sakė, kad maketą šiam kūriniui kūręs dešimtmetį, laimei, iš plastilino. Jis nesuskilo, nesudužo, tik, atsiradus galimybei statyti, buvo gerokai apdulkėjęs. „Po Maskvos olimpiados Dailės kombinatas nutraukė avansavimą ir paprašė nutraukti darbus, bet aš tyliai tęsiau laukdamas geresnių laikų. Laukiau, kol leis. Mirė Brežnevas, atėjo į valdžią Andropovas, vėliau Černenka. Sakė nedirbt, dirbau, pragyvendamas iš naujų užsakymų. Uždengiu, atidengiu, vėl pakrapštau, taip per laiką vis pridėdavau rankas. Atlieti penkių metrų skulptūrą iš bronzos buvo reikalingi milžiniški pinigai. Ir tik apie 1989 metus pradedama kalbėti, kad reikėtų atlieti „Bokštą“, kuris įprasmintų miesto istoriją, Klaipėdos gatves ir asmenybes“, – pasakojo skulptorius.

Pano dulka rūsyje
Tamsiausiame Klaipėdos dramos teatro garažo rūsyje dulka ir 1988 metais sukurtas bareljefinis pano, 52 kvadratiniai metrai bronzos. Atnaujinus teatro pastatą, pano pakabinimui pamiršta numatyti lėšų, o dabar teatro žmonės patys nebežino, ką ten saugo. Paminklas kunigaikščiams Radviloms Kėdainiuose Rinkos aikštėje, modelis lipdomas lauke šalia namų. Šiuo tikslu menininko sode Gargžduose pastatytas savitas plastiko šiltnamis, bet ne pomidorams, o menui auginti. „Dirbtuvės neturėjau, o kadangi dirbinama buvo iš molio, plastiko sienos rasojo. Skulptūra užgimė ir be galimybės pasitikrinti mastelio iš toliau“,– pasakojo A. Bosas. Keturių su puse metro darbas išaugo per pusantro mėnesio, nes dailininkas turėjo viską baigti iki šalčių. Labai savas ir artimas Jurgio Pabrėžos paminklas Kretingoje. Iš marmuro skulptūra „Šeima“ Santuokos rūmuose. O kiek medalių, antkapių, bareljefų sukurta, atminimo lentų. Kūrėjas neslėpė, kad skulptūra yra brangus menas. Yra duotas laikas padaryti, turi veikti čia ir dabar. Nėra laiko taisyti klaidų, tad klysti negalima. Ilgas pasiruošimo procesas. „Kol viską atsineši, atsipjauni, ir kurti noras gali praeiti. Kartais vaikštai, vaikštai aplink kūrinį, ir niekas nevyksta. Uždengi, palieki, o atėjus po mėnesio atsiranda žinojimas, kur sudėti akcentus, išryškėja formos, galima padėti paskutinius štrichus“, – apie kūrybos procesą prasitarė menininkas.

Kiek darbų Gargžduose?
A. Boso skulptūra „Banga“ miesto centre, Kvietinių gatvės skvere, šalia atnaujintų „Minijos“ kino teatro, Turizmo informacijos centro pastatų, skirta išskirtiniam ir tęstiniam miesto sporto ir gyvenimo reiškiniui, prie kurio prisilietė ištisos kartos gargždiškių. Bažnyčią puošia A. Boso sukurta Šv. arkangelo Mykolo skulptūra, sportininkų pėdos aikštėje prie fontano. „Gargždams galėjau ir daugiau nuveikti. Yra čia pakankamai erdvių meniniams akcentams, skulptūroms, istoriniam miesto įprasminimui, bet ir dabar nesėdžiu rankų sudėjęs. Austrijoje liejami reljefu dekoruoti varpai, kurie greitai turėtų suskambėti Varniuose. Čia jau niekas mano prisilietimo neištrins, neperkels, mano darbas ilgam išliks visų atmintyje, nebent atėjus karams, negandoms, varpai bus perlydyti į ginklus“,– apie išliekamąją meno vertę kalbėjo skulptorius. „Kačiukų, šuniukų Gargžduose pristatyta, bet miesto aura formuojama nuo jo istorijos pažinimo, namo kertės, grindinio, atminimo lentos ar fontanėlio su skulptūra“,– kalbėjo kūrėjas. Jis neslėpė, kad užsakovai ir užsakymai yra geras postūmis menininkui kurti, tačiau meno be pašaukimo, metaforos, prasmės paieškų nebūna.

Danutė LUKNIENĖ
A. BOSO asmeninio archyvo nuotr.