„Neperpratę XVIII amžiaus, esame pasmerkti kartoti tas pačias klaidas“, –

įsitikinęs karo istorikas Valdas Rakutis

Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje vykusiame susitikime karo istorikas, Seimo narys, profesorius Valdas Rakutis pristatė savo knygą „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“. Įdomų pokalbį su knygos autoriumi vedė buvusi jo studentė, karo istorijos magistrė, gargždiškė gidė Monika Vasylienė.

V. Rakučio knyga, nors tai yra dokumentinė literatūra, parašyta lengvai skaitomu stiliumi. Autorius negaili komplimentų knygos sudarytojai, žurnalistei Žilvinei Petrauskaitei, kurios dėka pasiteisino knygos paant­raštės šūkis: istorija nenuobodžiai. Joje pagaviai pasakojama apie XVIII amžiaus Lietuvos ir Lenkijos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką – bei jos visuomenę. V. Rakutis ne tik dalijasi įžvalgomis prieš 300 metų ištikusius svarbius įvykius ir jų pasekmes, bet ir veda paraleles su šiandiena. „Turime suprasti, kad, neišstudijavę, neperpratę XVIII amžiaus, esame pasmerkti kartoti tas pačias klaidas. Mes vis dar norime gyventi ramiai ir tykiai kaip tada, valdovo Augusto III laikais. Vis dar tikimės, jog kas nors kitas turi mus ginti, o ne mes patys, ir apskritai – esą jeigu mes nepulsime, tai ir mūsų nepuls. Čia vis iš XVIII amžiaus ateinančios kvailystės“, – perspėja V. Rakutis, kuris knygą parašė dar prieš teroristei Rusijai užpuolant Ukrainą.
Puslapis po puslapio veriasi naujas požiūris į lenkų ir lietuvių istorikų sukurtus mitus, skatinantis akyliau pažvelgti į šio svarbaus Lietuvai amžiaus virsmą. XVIII amžiaus pirmoji pusė skendėjo tamsumoje, mokslą ignoravo net kilmingieji, klestėjo prietarai, tuomet sudeginta daugiausia raganų, tačiau antroji amžiaus pusė išsiskyrė tuo, kad pagaliau įsivyravo supratimas, kad be švietimo nebus šalies pažangos. Įkurta Edukacinė komisija, šalyje atsirado daug raštingų žmonių.
„XVIII amžius mane žavi tuo, kad to meto žmonės Lietuvoje jautėsi laimingi. Jiems atrodė, kad gyvena ypač geroje valstybėje – yra sotūs, gali dalyvauti politikoje arba ramiai dirbti savo žemę, kai kiti skęsta diktatūrose ir despotijose. O ir karai pasitraukę, juk XVII amžius – karų metas. Tačiau čia ir įdomiausia – žmonėms atrodo, kad jie gyvena gerovės valstybėje, bet ši – visiškai neįgali. Kaip valstybės vadovams įtikinti laimingus ir sočius žmones, kad šaliai reikia reformų? Man atrodo, svarbu šiandienos žmonėms papasakoti apie anų laikų kasdienybę, gyvenimo būdą, paaiškinti, kaip jie gyveno, kaip įsivaizdavo savo šalį, ko laukė ir tikėjosi. Gal tada nebebus tokių klausimų – „Tikrai? Lietuva XVIII amžiuje savo kariuomenę turėjo?“ Istorikas įsitikinęs, kad kontekstas, kuriame gyveno to amžiaus žmonės, jų sumanymai, idėjos, pasiekimai ir lemtingos klaidos yra svarbu, jei norime išmokti istorijos pamokas. „Tik ar mes pasimokysime?“ – svarsto knygos autorius ir priduria, kad juodas trigalvis erelis jau nuo 1732 metų vienaip ar kitaip grasina mūsų valstybei ir kėsinasi ją sudraskyti.

Karo istorikas yra įsitikinęs, kad lietuviams būtina keisti požiūrį į savo valstybę – ją reikia labiau mylėti ir puoselėti, nors priešai stengiasi, kad būtų atvirkščiai. Šitaip jie tikisi, kad mus užgrobę galės lengvai suvirškinti: mintysime, kas gi čia tokio, pasikeitė tik vėliavos spalvos, ir nepajusime, kaip iš savo valstybės valdytojų tampame kitos valstybės valdiniais. Istorikas įsitikinęs, kad vertėtų nepamiršti ir dar vienos XVIII a. pamokos. Per šiame amžiuje vykusias reformas pavyko paruošti žmones, kuriems rūpėjo valstybė, jie ją mylėjo, norėjo jos labui dirbti, dėl jos aukotis. Tokia pati situacija pasikartojo ir 1940-aisiais: nors valstybė buvo prarasta, visuomenė paruošta išbandymams. Po pusšimčio metų, 1990-aisiais, ji vis dar buvo gyva ir aktyvi, išsaugojusi nepriklausomos valstybės sampratą. Šitaip parengti visuomenę pajėgia tik švietimo sistema. Istoriko, Seimo nario V. Rakučio nuomone, būtina pradėti nuo mokyklų: pilietinis ugdymas turi būti įteisintas kaip privaloma disciplina.
Susitikime su karo istoriku V. Rakučiu bibliotekos konferencijų salėje dalyvavo keletas Klaipėdos kadetų. Prieš kelerius metus Lietuvoje pagaliau atkurta kadetų mokyklų tradicija, o jų XVIII a. buvo net penkios. Tačiau įdomios knygos pristatyme, diskusijoje su vertingos dokumentikos autoriumi nedalyvavo nei Gargždų moksleiviai, nei šios kartos mokytojai.

V. Rakučio knygos „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“ ištraukos
• Ar Abiejų Tautų Respublikos likimas galėjo pasisukti kitaip, jei būtų atsiradęs stiprus lyderis? Pasakysiu taip: lyderių, protingų žmonių gal ir buvo. Bet kažkas atsitiko ne tik jiems, kažkas nutiko ir kolektyvinei sąmonei: tai, kas nesvarbu, visiems tapo labai svarbu, o tai, kas svarbu – niekam nerūpėjo. Pavyzdžiui, didikai ir bajorai kovojo už savo pilietines teises, siekė, kad nesustiprėtų valdovo valdžia, bet nematė, jog taip sudaro sąlygas užsienio valstybėms stiprinti savo įtaką. Ir tai buvo didžiulė nelaimė – absoliutizmo epochoje pagrindinis vaidmuo vis dėlto tenka valdovui.
• Tais laikais buvo privalu norėti karo. Tavo priešas, kai tau buvo sunku, tave užpuolė, dabar jam sunku, tai tu pulk. Kitaip reikės mokėti, už tokius dalykus likimas baudžia – tavo valstybės sąskaita iškyla kitos valstybės. Mūsų atveju – Prūsija, Rusija, Austrija.
• Ar tuometė Rusijos užsienio politika buvo niekšiška? Taip, ir veikė rusai dviem kryptimis: siekė užvaldyti Abiejų Tautų Respub­liką ir užgrobti Juodosios jūros pakrantes, kaip Petro I laikais. Vienintelė valstybė iš visų kaimynių, kuri iš tikrųjų liko mums ištikima, buvo Turkija. Ji nuolat mus rėmė ir niekada nepripažino vadinamųjų padalijimų. Ar vadinamieji padalijimai buvo neteisėti? Absoliučiai. Bet XVIII amžiaus antrojoje pusėje raison d’état (pranc. valstybės interesas) principas – šventas. Tarsi valdovas ne sau kažką daro, o dėl valstybės intereso. Ir tuomet – kad ir ką darysi, viskas tinka, jokie moralės principai nebegalioja. Jekaterina II šios srities meistrių meistrė. Tobulai įvaldžiusi propagandą (ne tik draugai, bet ir priešai ją vadino šviesiausia imperatore, najjasniejsza imperatorowa), skleidė sau palankias žinias po Europos dvarus, Respublikoje – taip pat. Po susidorojimo su Baro konfederatais Rusijos imperatorė į mus kreipėsi maždaug taip: „Aš į šitą kraštą atėjau linkėdama jam gero, rūpinuosi juo, remiu reformas, pritariu kultūriniams reikalams. Bet jūs, nedėkingi paršai, užuot dėkoję ir bučiavę man ranką, sukylate ir susidedate su mano priešais. Ir todėl aš jus baudžiu!“
Ir ši propaganda davė efektą. Žmonės, esantys Respublikos valdžioje, suprato, kas iš tiesų vyksta, bet prastuomenė buvo linkusi tikėti tomis pasakomis. Dalis pasaulio ir dabar tiki rusų pasakomis – Vladimiro Putino režime išties daug Jekaterinos II…

Parengė Vilija BUTKUVIENĖ
Aut. nuotr.