Teatras – ne tik darbas, bet ir gyvenimo džiaugsmas
Žmonės mėgsta lankytis teatre, bet spalvingą teatro pasaulį mato tik iš vienos – žiūrovo pusės. Apie tai, kaip atrodo aktoriaus kasdienybė, apie visas gyvenime sukauptas patirtis, prisiminimus ir laisvalaikį kalbamės su žinoma ir žiūrovų mylima aktore, režisiere, Klaipėdos universiteto docente Virginija KOCHANSKYTE.
Mama – žaismingo gyvenimo kūrėja
– Prisiminkite savo mokyklos laikus ir papasakokite, kas jus paskatino susidomėti aktorės profesija?
– Anksčiau nesusimąsčiau, kokia gi ta pagrindinė priežastis, kodėl tapau tuo, kuo esu dabar. Mano mama buvo žmogus-šventė – šviesaus, nuotaikingo, žaismingo gyvenimo kūrėja. Visada energinga, turėjo nuostabiai gražų balsą, mėgo dainuoti, šokti – tikra švenčių karalienė. Nuo pat vaikystės štai tokią ją ir mačiau. Bet, priešingai negu ji, aš buvau nedrąsi mergaitė – kaip bjaurusis ančiukas šalia gulbės. Todėl, matyt, regėdama savo idealą, autoritetą-mamą, mažais žingsneliais ir pati atradau scenos erdvę, kurioje iki šiol jaučiuosi lyg namuose.
Mokytis mokykloje man sekėsi labai gerai, galbūt dėl to, kad buvau smalsi. Turėjau tvirtą, stiprų balsą ir itin gerą atmintį. Žinoma, tai išsiaiškinti man padėjo mokytoja, kuri per bet kokią šventę vis paprašydavo išmokti eilėraštį. Esu laiminga, kad kai kurie eilėraščiai su manimi drauge keliauja per gyvenimą. Prisimenu, su klase dažnai lankydavomės Kauno muzikiniame, dramos, lėlių teatre, filharmonijos koncertuose. Tad po šių smagių patirčių didžiausias džiaugsmas buvo filharmonijos koncertų abonementas, kurį nedvejodama įsigijau. Taigi, mane visada traukė ten, kur buvo kuriama šventė (šypsosi).
– Kokioje šeimoje augote? Kaip galiausiai nusprendėte pasilikti aktorės kelyje?
– Mano mama niekada dėl nieko nesiskundė, nors gyvenimo aplinkybės ir buvo sudėtingos. Aš ir brolis gyvenome tik su ja, nes tėtis žuvo avarijoje, kai man buvo vos dveji. Bet mes su broliu nejutome, kad galbūt esame neturtingesni už šeimas, kuriose – du suaugusieji. Jei trūkdavo pinigų, mama tuoj sugalvodavo, kaip jų gauti. Pvz., kartą iš keleto skarelių paprašė siuvėjos pasiūti suknelę, kuria grožėjosi visos draugės bei tetos. Ji gebėjo gyventi karališkai, prabangiai, nors ir buvo taupi. Jos, fabriko darbininkės, atlyginimas siekė tik 68 rublius, o mano tuometinė stipendija, įstojus į Kauno politechnikumą (dab. Kauno technikos kolegija), buvo 20 rublių, kuriuos visada mielai atiduodavau mamai.
Iš pradžių svajojau studijuoti architektūrą. Bet mano tuometinis kurso vadovas paklausė, ar man tikrai patinka šokti? Sutrikusi atsakiau, kad patinka. Tai jis man ir atšovė: „Eik ir šok, namus bus kam statyti ir be tavęs“ (juokiasi). Jis buvo tas žmogus, kuris man nušvietė kelią ir už tai jam esu be galo dėkinga. Tada drąsiai stojau į Vilniaus konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija).
Bendrystė – didelis džiaugsmas
– Kaip manote, kokie yra pagrindiniai aktoriaus specialybės privalumai? Ką teatro menas suteikia jums, kaip asmenybei?
– Aktorystė suteikia didelį džiaugsmą – nuolatinį bendravimą su žmonėmis. Mano draugas aktorius Petras Venslovas anuomet vadovavo studentų mėgėjų teatro būreliui. Ir po daugelio metų jis atkreipė dėmesį, kad dauguma jame vaidinusių studentų gyvenime tapo vadovais ar užėmė aukštas pareigas (vyr. slaugytojos, ligoninių ar tam tikrų skyrių vadovai). Tai neįtikėtina, bet būtent teatras išmoko girdėti kitą, tinkamai išreikšti savo nuomonę ir labiau pasitikėti savimi, o visa tai padeda pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Be to, aš visada mėgau skaityti knygas, jaučiau, kaip jos plečia mano sąmonės, dvasinį lauką. O vėliau teatras, aktorystė, meninis skaitymas man dovanojo galimybę patekti į grožio kūrėjų pasaulį. Dėl to esu labai laiminga.
– Ar aktoriumi gali tapti bet kas? Kokių vidinių savybių reikalauja ši profesija?
– Manau, vis tiek tai tam tikri įgimti gabumai, talentas. Be jų jokie unikalūs menai nėra sukuriami. Žinoma, svarbus ir išsilavinimas, išsimokslinimas, amato įgijimas. Pastarasis būtinas, kad visus savo gebėjimus galėtum atskleisti. Kuo platesnės apimties tavo universitetinis išsilavinimas, tuo įvairesnė tavo asmenybė ir tuo įdomesnį personažą gali sukurti. Aktorius visada susiduria su vis nauju režisieriumi, tad, jei būsi tik prigimtinį talentą turintis žmogus, bet neturėsi plataus spektro – labai greitai nusibosi, tavimi ims naudotis (t. y. visuose spektakliuose atliksi tą patį vaidmenį).
– Ko palinkėtumėte būsimiems aktoriams?
– Nebijoti. Stojant į aukštąją mokyklą pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas apskritai yra teatras. Rekomenduočiau pradėti nuo teatro būrelio ir suprasti, ar vaidyba tikrai teikia malonumą. Mano nuomone, niekas gyvenime nevyksta veltui. Jeigu stoji ir neįstoji iš pirmo karto, galbūt tu nepakankamai pasiruošęs. Jeigu kitąmet vėl neįstoji, ruoškis dar. Gali nutikti ir taip, kad atrasi kitą sau malonų užsiėmimą. Ieškok, kas tu esi. Aš pati įstojau iš antro karto ir buvau dėkinga, jog per tą laiką sutikau žmones, kurie man atmerkė akis. Todėl, jei ir nepasiseka, nereikia pulti depresuoti ar verkti. Viskas priklauso tik nuo tavęs, tad treniruokis ir išdrįsk konsultuotis.
Didelė laimė dėstytojauti
– Klaipėdos universitete dėstote scenos kalbą, viešąjį kalbėjimą. Kaip pavyksta pragyventi iš aktoriaus profesijos?Ar tenka ieškotis kitokių pragyvenimo šaltinių?
– Niekada nebuvo taip, kad negalėčiau pragyventi tik iš teatro arba projektinių darbų (literatūrinių programų, kamerinių spektaklių, teatrinių impresijų ir t. t.). Taip susiklostė, kad prieš daug metų Klaipėdos universiteto Režisūros katedros vedėja Danutė Vaigauskaitė mane pakvietė laikinai dėstyti scenos kalbą ir tas „laikinai“ taip ir tęsiasi iki šios dienos (šypsosi). Dėstytojaudavau dvi dienas per savaitę ir tai dariau ne dėl pragyvenimo – man buvo tiesiog įdomu dalintis savo patirtimi ir pačiai ko nors naujo išmokti. Ir dabar kiekvienais metais įsitikinu, kad idealizmas nemirė, kad grožio siekis vis dar slypi jaunuose žmonėse. Atpažįstu juose save pačią, kokia buvau. Didelė laimė yra mokytojauti ar dėstytojauti, nes tu visada žvelgi į priekį, o ne atgal. Tačiau, jei man būtų reikėję dėstyti visą savaitę, tai būtų buvę sudėtinga, nes nebūčiau galėjusi daryti to, kas man labiausiai patinka, – užsiimti savo kūryba (juokiasi).
Išsipildęs troškimas
– Ar turite dar neišpildytų svajonių? O galbūt džiaugiatės kurią nors įgyvendinusi?
– Nuo vaikystės svajojau tapti balerina. Deja, Kaune baleto mokyklos nebuvo, tad mokytis šio meno man neteko. Pradėjau lankyti išraiškos šokius (dar kitaip vadinamus šiuolaikiniais, moderniais šokiais), tai – šokiai su šiokiais tokiais baleto elementais, per kuriuos papasakojama kokia nors istorija. Na, bet jeigu pirmoje klasėje tavęs nenuveda į baletą, tai, nors tu ir pradėsi mokytis to aštuntoje klasėje, apie sceną gali nė nesvajoti. Praėjus daugybei metų, Nacionalinio Kauno dramos teatro tuometis vadovas Gytis Padegimas pakvietė labai garsią latvių režisierę Marą Kimelę, su kuria jau anksčiau buvome geros draugės. Ji gavo užduotį pastatyti lyrinę komediją ir patikėjo būtent man kažkada buvusios garsios balerinos pagrindinį vaidmenį. Scenoje aš vaidinau baleriną, kuri mokė šokti kitas. Prisimenu, mus taip gerai ištreniravo, kad visa salė patikėjusi verkdavo. Spektaklio idėja ir buvo – jeigu turi svajonę, privalai stengtis dėl jos ir vieną dieną sušoksi tą lemtingą savo svajonių šokį. Tai štai bent scenoje realizavosi mano noras nors trumpam pabūti balerina.
– Iš jūsų galima semtis labai daug pozityvo. Ar pati turite kokį nors žmogų-autoritetą, į kurį lygiuojatės ir juo žavitės?
– Mano mama – artimo meilės liudijimas, tikras autoritetas. Kai matydavau ją, labai sudėtingomis, sunkiomis aplinkybėmis sugebančią visada viską išspręsti, turbūt manyje savaime užsiprogramavo jos asmenines savybės. Vėliau man gyvenime labai pasisekė su mano vyru. Jis itin pozityvus ir optimistiškas. Mane visada prajuokina ir leidžia į viską pažiūrėti iš gerosios pusės. Taigi, šios dvi stiprios atraminės kolonos gyvenime man labai daug padėjo ir nenustojo skatinti siekti savo svajonių.
– Beveik visada esate matoma su šypsena, pasitempusi ir elegantiška. Ar būna dienų, kai norisi pabūti tik su savimi?
– Aktorystė, kūrybinės veiklos ir pedagogika man teikia daug gyvenimo džiaugsmo. Kartais neina paskaičiuoti energijos išteklių, nes ji nėra beribė, tai tokiu atveju lieku namie ir stengiuosi gerai išsimiegoti. Būna, kai draugė mane vieną ar mus abu su vyru, skulptoriumi Arūnu Sakalausku, išvilioja į kokias nors keliones, išvykas, kur daug muziejų, kraštovaizdžių, teatrų – jie suteikia tarsi antrą kvėpavimą. O laisvalaikiu su vyru ar draugėmis einame į teatrą, parodas, koncertus.
Kalbėjosi
Egidija JOKUBAUSKAITĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.
