Pedagogės dovana Gargždų parapijos istorijai: knyga apie bažnyčios chorą
Gargždiškė, ilgametė pedagogė ir choristė Danutė PAŠKAUSKAITĖ išleistos knygos apie Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Sumos choro veiklą džiaugsmu pirmiausia pasidalijo su tais, kurie vienaip ar kitaip padėjo parengti leidinį, parėmė jo spausdinimą. Vieną lapkričio rytą Danutės buto durys vis neužsidarė: ėjo ir ėjo pašaukti bičiuliai. Jiems pirmiesiems padovanota knyga su malonios padėkos įrašu.
– Kaip subrandinote mintį išleisti knygą apie Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Sumos choro veiklą?
– Su Sąjūdžio susikūrimu 1988 m. Lietuvoje prasidėjo atgimimas. Taip pat ir viešas tikėjimo išpažinimas, nes teisę išpažinti savo tikėjimą garantavo sovietinė konstitucija. Tačiau gyvenimo praktikoje tikėjimas buvo persekiojamas. Be kita ko, tikėjimas yra ir neatsiejama šalies kultūros dalis. Bažnyčia pareikalavo, kad sovietų konstitucijos šalies piliečiams suteikta teisė į sąžinės laisvę taptų žmogaus gyvenimo faktu. Todėl buvo svarbu fiksuot ne tik choro atsinaujinimą, bet ir jo viešąją veiklą. Ačiū „Bangai“ ir Jums asmeniškai už pagalbą: publikacijos apie naujos šventovės statybą Gargžduose, parapijos choro tobulėjimą, jo aktyvią viešąją veiklą buvo naujovė rajoninėje spaudoje, bet neilgai trukus tapo įprastu dalyku. Per kelis dešimtmečius spaudoje užfiksuoti faktai buvo išsaugoti („rankraščiai nedega“), tad natūraliai kilo mintis palikti visa tai, kas užrašyta, Gargždų parapijos istorijai. Todėl ir knygos sandara palikta metraščio tipo, su konkrečiomis buvusių publikacijų datomis.
– Turėjote nemažai medžiagos apie chorą, nes juk ir pati buvote aktyvi choro narė. Kokiu būdu ją atrinkote, kas jums, kaip leidėjai, buvo svarbiausia? Kiek laiko truko knygos parengimo procesas?
– Į parapijos chorą atėjau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, giedojau 31 metus. Tęsiau jau iškeliavusios į šviesųjį pasaulį savo Mamytės veiklą: ji turėjo gražaus skambesio sopraną, gerą klausą, bažnyčios chore giedojo, galima sakyti, nuo paauglystės. Kai ką nors darai su giliu įsitikinimu, savo noru, aktyvumo ar drausmės problemų neiškyla. Neturiu muzikinio išsilavinimo, bet man padėjo mano profesija: būdama pedagoge, moku naudoti visus įsiminimo būdus, todėl repertuarą išmokau nesunkiai, gana greitai ir ilgam. Rašant apie choro veiklą svarbu turėti supratimą apie sakralinės muzikos ypatybes, apskritai apie sakralinį meną ir dar daug ką, tad nemažai skaičiau, įsigijau savo bibliotekai puikių knygų. Susisteminti sukauptai medžiagai prireikė pusmečio reguliaraus darbo.
– Turite vadovėlių leidybos patirties. Ar sukauptos žinios pravertė leidžiant šį leidinį?
– Taip, šalia pamokinio darbo „Šviesos“ leidyklos autore buvau 20 metų, išleista daugiau kaip dešimt vadovėlių ir kitokių mokymo priemonių. Paskutiniai du vadovėlio komplektai (vadovėlio komplektas: vadovėlis, knyga mokytojui, pratybų sąsiuviniai, audiokasetė, užklasinių skaitinių knyga) išleisti jau giedant chore. Leidybos srities žinios labai pravertė ruošiant spaudai šį metraštį. Galima sakyti, kad pasinaudojau tik spaustuve, nes neprireikė redaktoriaus, viršelio dailininko, nuotraukų tvarkytojo, maketuotojo, korektoriaus ir kt., pakoreguotas tik rankraščio formatas. Be abejo, išvardintų darbų peržiūra buvo atlikta ir, neatsiradus priekaištų, palikta autorės pozicija.
– Koks choro veiklos įvykis ar etapas Jums atrodo pats svarbiausias, įsimintiniausias?
– Visa reikalinga choro veikla svarbi ir privalo būti atsakingai vykdoma. Nebuvome „pagyrų puodas“, bet kai suskaičiavome, kad choras giedojo visose aštuoniose šalies katedrose, „apturėjome“ ir bendrą pasididžiavimo jausmą. Be abejonės – tai įsimintinas faktas, visuomet liks noras ten sugrįžti, pamaldų repertuarą atlikti kokybiškiau, dvasingiau… Panašių momentų būta ir daugiau.
– Koks Jūsų požiūris į bažnytinio choro misiją?
– Bažnyčios choro misija – per pamaldas giedoti Dievui ir žmonėms, t. y. giesmė-malda. Šv. Mišių metu tarp choristų, esančių ant choro pakylos, ir kunigo (kunigų) prie altoriaus per žodžius ir instrumentinę muziką (žmogaus balsas taip pat yra subtiliausias instrumentas) vyksta dvasinis dialogas, sakralinis pokalbis. Jo paskirtis – pagilinti, sustiprinti maldininkų jausmus, dvasinį susikaupimą, įsijautimą į maldą. Tai įvyksta tuo atveju, jeigu abiejų pusių giedojimas sklandus, darnus. Atrodytų, čia atsakomybė tenka abiem pusėms, bet praktikoje – didesnę atsakomybę turi prisiimti choras: juk sakralinė muzika sukurta ir kuriama geriausių pasaulio kompozitorių.
– Kokia giesmė Jums pačiai yra gražiausia ir brangiausia?
– Sunkus klausimas. Choro repertuare maždaug šimtas kūrinių, nė vienam nesu abejinga… Ir visgi pirmenybę atiduodu „Pulkim ant kelių“ ir „Marija, Marija, skaisčiausia lelija…“ Tai giesmės, tobulos žodine ir muzikine prasme, padėjusios lietuviams atlaikyti sunkiausius išbandymus istorijos eigoje, stiprinusios jų dvasią.
– Knygų leidyba yra gana brangi, tikriausiai nelengva rasti rėmėjų?
– Jau aptarėme rankraščio ruošimo procesą, jam skirtą laiką. Kūrybinis darbas yra labai įdomus, užkrečiantis, nors nėra paprastas arba lengvas. Tikiuosi, kad tam neprieštarausite. Apie jo kainą čia nekalbėsime, nes mano atveju tai savanorystė. Rankraštį padedant spaustuvei paversti knyga (200 egzempliorių tiražas) kainavo vieną tūkstantį eurų, kurį gavau iš malonių mecenatų. Spaustuvė užsakymą įvykdė per nepilną mėnesį.
Kalbėjosi
Vilija BUTKUVIENĖ
