Kas ką įveiks – laikas laikrodininkus ar laikrodininkai laiką?
Laikrodis – valandos, minutės, sekundės yra kasdieniai mūsų gyvenimo palydovai. Mes planuojame savo darbus, susitikimus valandų, minučių, dienų tikslumu. O štai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Laikrodžių muziejaus laikrodininkas Antanas Žukauskas prižiūri, tvarko, remontuoja, „gydo“ gausią istorinių laikrodžių kolekciją. Kiekvieną eksponatą pažįsta, saugo, jį puoselėja ir įdomiai pristato lankytojams Danutė Menkutė, Laikrodžių muziejaus rinkinio kuratorė. Apie laiką ir laikrodininkus istorijos raidoje ir šiandien su jais ir kalbamės.
„Sugydytų“ laikrodžių nebesuskaičiuoja
A. Žukauskas savo rankomis „sugydytų“ laikrodžių skaičių jau seniai pametė, tačiau jis savęs laikrodininku nelaiko. Gyvenime jam teko dirbti įvairiausius darbus. Anot jo, laikrodininku gali būti tas žmogus, kuris išmano mechaniką, o save pristato kaip inžinierių-mechaniką. Laikrodžių taisymas jam nuo jaunystės dienų buvo pomėgis, o studijų laikais – ir būdas užsidirbti papildomų pinigų. „Mano kaimynas buvo laikrodininkas, pas jį kartas nuo karto užsukdavau. Meistras leisdavo pauždarbiauti. Džiaugdavausi uždirbęs tris ar keturis rublius per dieną“, – apie savo pirmąją pažintį su laikrodininko duona kalbėjo pašnekovas. Jis neslėpė, kad susidūręs su problema atsakymų ieško knygose: skaito, domisi, o jei neranda atsakymo, klausia. Jei muziejaus laikrodžiui nėra galimybės surasti reikiamos detalės, tenka ją pasigaminti. Istorinius laikrodžius jis taiso rankiniu būdu, o trūkstamas detales pats atkuria. Meistras teigia, kad negendančių laikrodžių nėra, juos visus būtina prižiūrėti, tvarkyti. Būna, kai tenka ilgokai pasukti galvą, norint suprasti, kaip veikia mechanizmas, o supratus, kur kliūtis, ją pašalinti. Jis neslėpė, kad ši profesija reikalauja begalės kruopštaus darbo, mat sugedęs ar nulaužtas laikrodžio sraigtelis atkuriamas nekeičiant dalių, išsaugant jo autentiškumą.
Kėlėsi į Pryšmančius
Muziejaus laikrodininką A. Žukauską Danutė pristato kaip vieną geriausių specialistų, kurio rankose atgyja laikrodžiai, pagaminti XVI–XIX amžiuje. „Ne kiekvienam laikrodininkui galima patikėti tvarkyti autentiškus istorinius eksponatus, kurie buvo pagaminti prieš kelis šimtmečius. Šiuo atveju reikia išmanyti apie metalus, jungtis, medžiagiškumą, laikrodžių istoriją, svarbu mokėti senuosius litavimo būdus, reikia turėti restauratoriaus kvalifikaciją. Muziejuje gali dirbti tik labai plataus profilio savo srities specialistas“, – negailėjo gerų žodžių muziejaus laikrodininkui Danutė. Ji džiaugėsi, kad pavyko šį meistrą prikalbinti ir prisikviesti dirbti į muziejų. Didžiąją savo gyvenimo dalį Antanas su šeima praleido Šiauliuose. „Aš pats esu iš Rokiškio, o žmona yra kilusi iš Šiaulių, tačiau jos pageidavimu kėlėmės gyventi į Pryšmančius, atsidūrėme netoli Klaipėdos, įsidarbinau muziejuje“, – pasakojo laikrodininkas. D. Menkutė sakė, kad laikrodininko Antano žmoną Genutę pažinojo labai seniai. Kolegė dirbusi Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Danutei teko bendrą parodą ten rengti. Moterys bendraudavo, tad abiem buvo žinomi visi Antano talentai. „Kai išgirdau, kad ši šeima keliasi į Klaipėdos pusę, iškart pasitelkusi visą iškalbą pradėjau prašyti Antano pagelbėti muziejuje su laikrodžiais“, – neslėpė Danutė.
Muziejus yra unikalus
Pasak D. Menkutės, Laikrodžių muziejus yra unikalus, mat Lietuvoje laikrodžių gamybos niekada nebuvo. Klaipėdoje veikė pavienės remonto dirbtuvės, buvo laikrodžių krautuvėlių, kurių savininkai dažniausiai būdavo žydų tautybės žmonės. Į Klaipėdą laikrodžiai buvo vežami daugiausia iš Vokietijos. Europos šalyse taip pat veikia analogiški laikrodžių muziejai, tačiau jų ekspozicijos skirtos vienam cechui ar meistrui, o čia iliustruojama, kaip vystėsi laiko skaičiavimas nuo pirmųjų kalendorių, saulės, vandens, ugnies ar smėlio laikrodžių iki XX amžiaus pabaigos. Muziejaus pagrindinį fondą sudaro apie 1 470 eksponatų ir apie 700 pagalbinio fondo eksponatų, tačiau saugomų vienetų muziejuje gerokai daugiau, jų čia esama net keliolika tūkstančių. „Įsivaizduokite, yra vienas laikrodis, šalia jo statomi net du istoriniai kandeliabrai – žvakidės, tuomet muziejininkai skaičiuoja vieną eksponatą, bet saugomus vienetus jau fiksuoja tris. O štai laikrodininkų stikliukų dėžutėje, pagamintoje XIX amžiuje, gausu įvairių diametrų stikliukų, skirtų kišeniniams laikrodžiams remontuoti, jų galima priskaičiuoti daugiau kaip 1 000. Vadinasi, eksponatas yra vienas, o saugomų vienetų muziejus turi 1 001“, – pasakojo muziejininkė Danutė.
Su viena rodykle
Laikrodžių muziejaus rinkinio kuratorė neslėpė, kad labai didžiuojasi čia saugomu vertingu eksponatu – laikrodžiu, kuris pagamintas Vilniuje, Valdovų rūmuose, Žygimanto Augusto laikais. Anuomet į Lietuvos sostinę buvo kviečiami Europos šalių amatininkai, vystėsi laikrodininkystė, kiti amatai. XVII amžiuje amatininkas Teodoras Tarasovigas Vilniuje pagamino pastatomą laikrodį. Tai yra renesanso epochos gaminys, tik su viena rodykle, mat valandas skaičiuoti jau buvo sugalvota, bet vis dar ieškoma būdų matuoti minutes, sekundes. Meistro tautybė iki šiol nenustatyta, o jo pavardė ir Vilniaus miesto vardas yra išgraviruoti laikrodyje. Labai populiarūs Klaipėdos mieste buvo švytuokliniai laikrodžiai. Pirmieji XIV amžiaus mechaniniai laikrodžiai buvo gana dideli, bokštiniai, prireikė net 800 metų, kol jie tapo rankiniais. Čia saugomas ir mechaninis senosios Klaipėdos gaisrinės bokšto laikrodis su trimis ciferblatais, kuris užsiveda specialia rankena, o prižiūrimas Antano sklandžiai veikia, muša valandas ir minutes iki šių dienų.
Profesijos paveldėtojų nėra
Pasiteiravus pašnekovų, kas ką įveiks – laikas laikrodininkus ar atvirkščiai, abu muziejininkai sutiko, kad laikrodininkų gretos retėja ypač Lietuvoje. Jų neruošia jokia mokymo įstaiga, o laikrodžius pamažu išstumia mobilieji telefonai. Pašnekovai svarstė, jog šiandien, ko gero, laikrodininko profesiją galėtų priskirti prie nykstančiųjų. Pasak Antano, prognozės, spėliojimai yra labai rizikingas dalykas, tačiau laikas parodys, ar laikrodininko profesija išnyks. Klaipėdoje laikrodžius remontuoja gal kokie trys laikrodininkai ir A. Žukauskas. „Mano vaikai ir anūkai laikrodininkyste nesidomi, o pameistrio etato muziejuje nėra“, – apgailestavo, kad nėra kam perduoti savo amato paslapčių A. Žukauskas. Anot jo, laikrodininkystę garsina šveicarų meistrai, senosios firmos, jų amžius, puoselėjamos tradicijos, garsūs vardai, istorija, pavadinimai. Šveicariški laikrodžiai iki šiol yra išlaikę savo kainą, jie vertinami visame pasaulyje, kaip vienas prabangiausių aksesuarų, tad laikrodininko profesija turėtų išlikti, tačiau kitame kontekste. „Norėtųsi tikėti, kad laikrodininkai neišnyks, bet jie veiks kitame lygmenyje, mat laikrodžiai rodys ne vien valandas ir minutes, jie turės gerokai daugiau funkcijų“, – apie laikrodininko profesiją ir jos likimą svarsto Klaipėdos laikrodžių muziejaus meistras A. Žukauskas.
Dana LUKAUSKIENĖ
Autorės nuotr.
