Pirmąją savo knygelę autorė perskaitė per vakarą

Pedagogė D. Grigutytė-Šuškevičienė: „Juk pasaulyje, gyvenime, būtyje ir nebūtyje slypi gausybė paslapčių ir sunkiai suvokiamų dalykų, pro kuriuos mes dažnai praskubame, susipainioję savo rūpesčių tinkluose arba lengvai plaukdami gyvenimo paviršiumi. O aš mėgstu sustoti. Mėgstu sustabdyti savo laiką, žiūrėti, kiek galima giliau ir jautriai savimi pajusti pasaulio dėsnius, žmonių rūpesčius ir džiaugsmus. Susikaupusios būties ar nebūties paslaptys spontaniškai pasipila žodžiais ar piešiniais tarsi prakalbinti nebylūs jausmai, žaidžiantys simboliais ir metaforomis.“

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos pradinių klasių mokytoja, rajono literatų klubo „Potekstė“ narė, girininkiškė Danguolė GRIGUTYTĖ-ŠUŠKEVIČIENĖ minčių savo kūrybai semiasi iš rudens atspalvių, net epizodiškų susitikimų su žmonėmis, dienos nuotaikų. Vienos mintys susirimuoja eilėraščiais, kitos bėga prozos eilutėmis, o jei žodžių pritrūksta – liejasi piešiniais.


Danguolė šiomis dienomis tarsi pirmagimiu džiaugiasi pirmąja savo kūrybos knygele, kurią išleido Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka, rajono literatų leidybą finansuoja Klaipėdos rajono savivaldybė. Naujosios knygelės autorę bibliotekos konferencijų salėje susitikime su skaitytojais kalbino Jono Lankučio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos pavaduotoja Giedrė Ilginienė.
– Danguole, ar pajautei skirtumą, kai Tavo kūryba atspausdinta knygoje, o ne vien socialiniuose tinkluose matoma?
– Taip, be abejonės, kad skiriasi! Knygoje išspausdinta kūryba yra kūnas. Tai mintys, kurios nelieka gulėti galvoje, jos įgauna realią formą. Anksčiau mąsčiau truputį kitaip. Kai pirmąkart savo kūrybos knygelę paėmiau į rankas, jaučiausi tarsi kūdikį imdama. Kas yra mamos, tai supranta. Ir ypač, kai gimsta pirmagimis. Apima tokia jausmų įvairovė: ir jaudulys, ir atsakomybė, ir baimė, ir nerimas, ir beprotiškas džiaugsmas! Pasakysiu atvirai, kai parsivežiau namo atspausdintą knygelę, tai ją per vakarą perskaičiau! Skaičiau kaip kritikė.
– Juk nelengva vertinti savo kūrybą? Ar ilgai gludini savo kūrinius?
– Aš visiškai netaisau. Būna, kad atsiverčiu po kitų metų ir tiesiog pamatau, kad vienoks ar kitoks žodis galėjo būti kitas. Nekeičiu kažko iš esmės. Štai ir mano knygelė vadinasi „Akimirkų eskizai“. O kas yra eskizai? Tai, ką nupieši, užsimeti greitosiomis. Taigi, ir tie mano eilėraščiai yra eskiziški: juose išreikšta tam tikra nuotaika, emocija, atsitikimas, santykis su sutiktu žmogumi.
– Kaip atrinkai savo kūrybą knygos leidybai?
– Man tai buvo tarsi egzaminas. Pirmas jausmas: nesąmonė. Negi kažkas ims ir spausdins tuos mano pasapaliojimus? Daug eilėraščių iš karto atmetėme, kitus kartu ištaisėme, o tada kilo skaudi dilema, kuriuos palikti, o kuriuos dėti į stalčių. Juk, kaip minėjau, eilėraščiai tarsi vaikai: jie visi man brangūs.
– Ar pasigailėjai, kad kažkuris nepateko į rinktinę?
– Buvo apgailestavimo dėl vieno kito. Bet pagalvojau, ką padarysi, kada nors išauš ir jiems šviesa.
– Knygelę „Akimirkų eskizai“ pati iliustravai, esi baigusi dailės mokyklą, kada kūryba tampa piešiniu?
– Kai trūksta žodžių.
– Esu iš kitų kūrėjų girdėjusi, esą tam, kad gimtų eilėraštis, reikia patirti daug meilės, reikia įkvėpimo?
– Netiesa. Artistui reikia kančios. O jei neturiu realios kančios, tai ją pati susikuriu. Ar aplinkoje mažai kančios? Įkvėpimas man atrodo toks perdėtas dalykas. Kartais būna bemiegių naktų, bet retai, kad trūks plyš dabar jau ir reikia parašyti. Kaip minėjau, mane įkvepia kažkoks įvykis, santykis net su atsitiktiniu žmogumi. Tada vyksmą tarsi pradedi per sietą sijoti ir galvoje atsiranda tas bjaurus ritmas, pradeda pulsuoti ir norom nenorom visa tai per save perleidi. Parašai ir kartais po to jautiesi sunkus, pavargęs. Esi kaip aktorius, kuris kuria personažą. Man reikia pereiti per save. Negaliu sukurti pagal užsakymą, jei taip ir padaryčiau, tai būtų tik surimuotas tekstas, ne iš dūšios einantis.
– Pernai rudenį pirmąkart pristatėme Tavo kūrybą, dabar vėl ruduo ir pristatome pirmąją Tavo knygelę. Taigi koks Tavo santykis su rudeniu?
– Ruduo kaip ir liūdesys turi daug atspalvių, o džiaugsmas yra vienalytis. Per liūdesį save labiau pažįstame. Tas lapų šnarėjimas man yra tarsi muzika. Kai pamatau lapų krūvą, kaip mažas vaikas būtinai turiu per ją perbėgti.
– Kokį palinkėjimą pasakytum savo knygelės skaitytojams?
– Linkiu visiems, kurie skaitys, atrasti save. Tai juk didžiausia siekiamybė kiekvieno gyvenime: suprasti, atverti save.

Gera…
Minkšti sapnai jau laukia…
Dega…
Šviesa už juodo lango…
Slysta…
Mintis tarp laiko pirštų…
Nyksta…
Garsai lyg juos kas trintų…
Slepias..
Jausmai už miego durų…
Gera…
Nakties tyla prabudo.


Tuščiom akim žiūrėt į margą dangų
Užvertus galvą smiltyse dienų.
Sūpuoti baltą lengvą žemės paukštį,
Kuriam nieks gimstant nedavė sparnų…
Ištiest rankas, supančiotas šiaurinio vėjo,
Kurios sušiltų saulės spindulių lašuos…
Kas meilės sėklą dygstančią pasėjo
Šitos molėtos žemės gumuluos?..
Juk nežydės ji šąlančių akių grumstely,
Nebirs žiedai ant stingstančių delnų.
Pamiršti viską… Pasilikt tik paukštį baltą,
Kuris užgimęs meilėj – be plačių sparnų…


Vilija BUTKUVIENĖ
Aut. nuotr.

1 Komentaras

  • Sveikinu su kūrybine sėkme. Įdomu būtų paskaityti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių