Apie kniaukiančius katinus, lojančius šunis, neieškančius prasmės gėlyne… ir vis dėlto apie poeziją

„Kaip pasakė toks vienas poetas, pamiršau aš dabar, ką jis sakė…“

Palangos senojoje gimnazijoje spalio 21 dieną iš visos Žemaitijos į popietę „Poezijos ruduo“ suvažiavo jaunieji poetai, drąsiai kuriantys eilėraščius apie pasaulį, gimtąsias pelkes, Dievo jauką, laisvę ar… pragulas. Šventė – konkursas. Bet kuriuo atveju, pirmiausia – šventė, nes sutikti tiek daug kuriančių jaunų žmonių vienoje erdvėje – jau šventė. Žaisminga muzikine interpretacija (pagal šiuolaikinio rašytojo Tomo Dirgėlos naujausią kūrybą) prasidėjo renginys. Buvo pažadėta, kad skambės spalvos, kad jausim burokėlių skonį, šlamės ruduo ir bus „lapų ir šakų kritimo metas“… Pažadus tesėjo.

„Kai palinkėjau paukščiui laisvės, suplyšo jo sparnai.“

Jaunųjų kūrėjų eilėraščius vertinęs rašytojas Tomas Dirgėla (buvęs šios gimnazijos auklėtinis), jau žinomas Lietuvai kaip trijų knygų autorius, sveikino susirinkusius žaisminguoju savo moto: „Pasaulį gali išgelbėti juokas ir vaikai.“ Akcentuodamas knygos reikšmę šiuolaikinei mūsų jaunajai visuomenei, jis šypsodamasis aiškino, kad poezija įnoringa, bet belstis reikia. Ir jeigu tos durys atsidaro, tai tikrai ilgam… Graži poetinė metafora. Poezijos durys. Taigi jaunųjų kūrėjų klausimas pakibo salės erdvėje: „Ar kančia sukuria poetą? Ar poetas sukuria kančią?“

Ėmė lyti metaforų lietus. Galima ginčytis, ar turi prasmę jaunųjų poetų „miglotų žodžių kupini lapai“, ar jie „labiau lietinga audra nei žmonės“, ar „užkišti žaislai“. Bet mums, kurie save vadiname suaugusiais klausytojais, liko neramu, „kad jų gyvenimas ne jiems priklauso“, kad „varnalėšos supina kojas ir sielą“, kad „juodoji viltis šeria žmogų svajonėmis“, kad jie drąsiai teigia: „Kaip maža žemėj manęs.“ Matydama juos, dažnai banaliai juokaujančius, nenustygstančius gimnazijos koridoriuose, mąsčiau, kokią gilią ir jautrią sielą slepia akys, kokias mintis apgaubia dažyti plaukai ir ryškūs aksesuarai.

„Aš tik lojantis šuo lietuje,

Neieškantis prasmės gėlyne.“

Džiaugiuosi, kai sutinku kuriantį mokinį. Ir tai nebūtinai poezija. „Vaivorykštės“ gimnazijoj kūrybingų daug: piešiančių, šokančių, dainuojančių, vaidinančių scenoje, rašančių. Tokiems nebaisūs žodžiai „pavargau“, „nekenčiu“, „pavydžiu“. Tokie dažniau varžosi patys su savimi, tokie norėtų turėti dar „ilgesnes rankas“, kad pasaulį galėtų aprėpti. Jiems tikrai gyvenimas priklauso. Ateityje nereikės ištarti sąvokos „galėjau“. Jie visur bus save atradę, gyvenimas bus jiems priklausęs.

„Naktimis kniaukdavo katinai, o močiutės šokdavo valsus.“

„Mėlynės ant mano kūno priminė tavo akių spalvą.“

„Rašyti – kaip prisigerti. Rytoj tikrai gailėsies.“

Ne, tos mintys – citatos – ne mano mintys. Tai jaunieji poetai savo eilėraščiuose taip žaismingai mąsto. Mūsų poetai. Ieškantys savęs, nebijantys klysti, įnoringi, kritiški ir užsispyrę. Nebijantys kritikuoti ir patys būti kritikuojami. Į šią jaunųjų poezijos kūrėjų šventę-konkursą literatūros mokytojų Zofijos Vaitkuvienės ir Rasos Rusteikienės paraginti nuvyko ir du „Vaivorykštės“ gimnazistai: Paulius Valteras (IV klasė) ir Julija Anužytė (III klasė). Abu kūrėjai buvo pastebėti ir vertinimo komisijos įvertinti – Paulius 2 vietos laimėtojas eilėraščių „pluošto“ konkurse, o Julijai įteikta rašytojo dovana vieno eilėraščio konkurse. Smalsu, ar jaunųjų gimnazistų kūryba verta „Bangos“ skaitytojų aplodismentų? Literatūros mokytojos savo mokinius palydi nuoširdžiomis palaikančiomis šypsenomis. Tegu kūrybą sėjančių bemiegių naktų būna daugiau… Ir tegu tos durys atsidaro ilgam, kad nereikėtų liūdnai prisiminti laikų, „kai bitės vaišino žmones“.

Rasa RUSTEIKIENĖ

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros, teatro mokytoja

Julija Anužytė

(„Vaivorykštės“ gimnazija, IIIe klasė)

Būti

Ar pameni, kaip mums besėdint ramiai

Ant senojo klevo kamieno

Pakilusį paukštį ore

pamatei, ir tarei,

Jog norėtum tik vieno?

Vieną kartą sparnuos saulės žarą surinkt

Ir javų galvose išbarstyti

Vieną mano gyvenimą, kregžde pasivertus,

Sukarpyt, uodega

išsklaidyti.

O tada iš miškų prisirinkti žiedų,

Jį ramunių galvom

sukaišyti,

Ir žalsvais kaspinais

pakalnučių stiebų

Suvarstyt, tvirtai sutaisyti.

Prakalbai tu tylom lyg

nakties ramumon

Savo kimstantį balsą

pasiuntus:

Sukaišyt, suraišyt ir snapu uždaryt

Į nematomą stiklo dėžutę…

Vieną kartą laukuos,

nedrebant nuo rasos

Tarp dangaus ir stiebų pasklandyti.

Man nutūpt ant peties, sušnabždėti „išties…“

Ir virš klonių aukštai vėl pakilti.

Ar tu pameni tai, ką dabar aitvarai

Aukštumoj besklandydami šnabžda?

Ką jau kito rudens lapas klevo krentąs

Užkliudys, į kamieną

atremtą?

Liauno stiklo dėžėj, taip seniai bevertoj

Miršta tavosios tvirtosios siūlės.

Jau nuvytę stiebai raitos, krenta lengvai

Krištoliniam karste

pasmerkti tyliai žūti.

Dideli karpiniai – kregždės žirklių vergai

Ima žemėn byrėt po truputį.

Nebegrįžus ilgai, su visam išnykai

Sušnabždėjus „Išties, verta būti…“

Paulius Valteras

(„Vaivorykštės“ gimnazija, IVc klasė)

Minčių morgas

Atėjo daktaras į minčių morgą

Apžiūrėti kas šiandien atvyko

Labai jis mėgo šitą darbą

Noriai keldavosi jis

kiekvieną rytą

Viena mintis norėjo skristi

Tačiau teko jai skaudžiai nukristi

Susidūrė ji su žiauria

realybe

Toji nužudė mintį išsyk

Antroji norėjo amžinai gyventi

Stengėsi ji amžinai

nepasenti

Pasaulio dėsnius ji ignoravo

Ir netikėtai mirė iš bado

Trečiosios norui teko išsipildyt

Užsigeidė ji mirtį pašokdinti

Šoko taip ilgai ir ugningai

Jog mirčiai teko ją namo pasiimti

Daktarui patiko iš tų minčių šaipytis

Drąsios mintys jį juokino ir pykdė

Jam patiko faktas kad jom teko mirti

Nekantravo jis iš minties ištraukti sušalusią širdį