Apie meną, kurio negali suprasti, ir gyvenimą, kurio nespėji pažinti
Dabartinis laikas beveik sunaikino profesionalių kritikų luomą. Žmonės tapo tiek įžeidūs, kad priima tik liaupses, nemėgink kalbėti kitaip. O kritikas turi matyti ir tai, kas negražu, kas nepavyko, pasakydamas tai argumentuotai ir aiškiai. Pasirodo nauja knyga, spektaklis ar kitas meno kūrinys ir tam paprastam skaitytojui, žiūrovui, sakykim, vartotojui, norisi išgirsi objektyvų vertinimą. Geriausiai ne vieną. Suvokti meną nėra paprasta, nebent jeigu įvertinimui užtenka tik „gražu – negražu“ arba „patinka – nepatinka“. Kitu atveju turi ir kūrybos laiką žinoti, ir apie autorių, svarbios ir mados tendencijos, tema, įkvėpimo šaltinis – nemažai visko reikia.
Štai rašytoja K. Sabaliauskaitė netgi knygą „Kaip skaityti meną“ parašė. Tiesa, skandalingai priimtą, pati autorė buvo apkaltinta plagiatu, atsirado įsižeidusių ir įžeistų, tačiau viskas kažkaip baigėsi, nurimo, o knyga liko. Tik kažin ar ji padės suprasti paskutinių metų meno kūrinius, kurie priverčia vienus gūžčioti pečiais, kitus garsiai juoktis ar piktintis. Tokią reakciją sukelia „Liudytoja“ Zarasuose (nuogos, senstančios moteriškės skulptūra), trumpam Kaišiadoryse įkurdinta keturpėsčia „Lietuvaitė“ (ši tai tikra priešingybė anai – gerai įmitusi, ilgakasė mergina, aišku, irgi rūbus pametusi). Dabar Vilnius (ir ne tik) ūžia apie dvi paauksuotas kaukoles, simbolizuojančias Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto amžiną meilę. Temos, atrodytų, suprantamos, bet jų išraiška, greičiausiai, tik pačiam menininkui aiški.
Ypač tai galima pajusti sparčiai retėjant senajai menininkų kartai ir likusią erdvę užpildant jaunimui. Jaunieji iškart siekia pripažinimo. Viskas būtų suprantama, jeigu tai ateitų palaipsniui, kuriant, ieškant savo braižo, betgi dabar laukimas yra virtęs neigiama emocija. Viskas turi vykti greitai, kaip mėgstama sakyti, čia ir dabar. Tik taip ir galima paaiškinti jauno kūrėjo įsiveržimą į meno pasaulį, kai svarbiausia – šokiruoti, suerzinti, priblokšti žiūrovą. Ar ne todėl teatro spektakliuose vyrauja vulgarybės ir keiksmai (beje, rusiški), kino filmuose – fizinis ir psichologinis žalojimas, netgi skulptoriai žaidžia lyg vaikėzai nuogos moters nematę. Grįžusieji iš kasmetinės meno bienalės Venecijoje taip pat pripažįsta, jog pokyčiai mene neretai šokiruoja. Pernelyg įsijausta į performansus, vaizduojančius žmones pačiose netikėčiausiose situacijose. Pvz., didžiulė minia žmonių stebėjo, kaip nuoga mergina galva žemyn kabo dideliame varpe ir siūbuodama savo kūnu jį skambina. Kas tai? Kaskadininko triukas? Menas? Mada? Menininkas visaip gali aiškinti, bet ar žiūrovas jį supras. Juk ne antkapį ant savo kapo kuria, o ženklą visiems.
Gyvenimas ir mirtis, meilė ir amžinybė, mada ir tradicijos – šios kategorijos vėl ir vėl iškyla, artėjant svarbioms datoms, ypač Visų Šventųjų dienai, Vėlinėms. Apie Helovyną nesinori kalbėti, tegul tai lieka jaunimo šėlsmui ir mažų vaikų gąsdinimui. Yra kur kas svarbiau – prisiminti žmogų, buvusį, mylėtą, pasiilgtą, nesantį. Tas kapų apvaikščiojimas (kai kur Lietuvoje tiesiog taip ir vadinama), žvakių tradicija, gyvųjų susitikimai sunkiai pasiduoda skubėjimui, lėkimui, kasdieniškumui, nors mados įsisuko ir čia. Galgi, sakyčiau, ne mados, o tiesiog patogumas, nusakomas tuo pačiu „kad tik neapsunkinti savęs“. Kapavietės sparčiai dengiamos, puošiamos dirbtinėmis gėlėmis arba piešiniais akmenyje, atsirado žvakių, kurių ir uždegti nereikia, įsikrauna nuo saulės šviesos, daugėja kolumbariumų. Toks vaizdas ir Gargždų kapinėse, kurios taip stipriai plečiasi, jog atrodo, kad mieste gyvų mažai likę. Viena priežastis, galimai, ta, kad dabar gali laidoti žmogų kur nori, gyvenamoji vieta nėra svarbu. Turbūt todėl Laugalių kapinėse randasi nemažai šiam kraštui nebūdingų pavardžių ir apleistų kapų. Galima pamanyti, kad atvežė žmogų iš toliau, užkasė ir pamiršo. Vienur dar koks paminklėlis pastatytas, kitur jau tik perkrypęs kryžius belikęs. Daugėja kapų, pažymėtų lentelėmis, kurios primena artimiesiems, jog kapavietė gali būti užlaidota visai svetimų žmonių. Šiurpokas dalykas, bet praktiškas. Tik gyvi esame skirtingi, tačiau numirę tikrai vienodi. Mylimi ar pamiršti, lankomi ar tik progine žvakele pagerbti – visa tai gyvųjų atminčiai palikta.
O gyvieji skendi savo rūpesčiuose, vis bėgdami, lėkdami, kaip dabar populiaru sakyti „iki perdegimo“, t. y., kol pas daktarus atsiduria, pamiršdami seną posakį: gyvenimas gražus, kol jį gali matyti.
