Mano draugas nedėvi kostiumo, nenešioja portfelio, neturi šukų, nosinės, telefono…
Socialiniuose tinkluose išsiplėtojusi diskusija apie aprangos subtilybes ir tam tikrus rašytus ir nerašytus kodus parodė ne ką kita, o gana sparčią tradicijų ir kultūros eroziją. Niekam anksčiau galvon nebūtų atėję, jog kunigas viešai turi priminti, kaip einant į bažnyčią derėtų apsirengti tikintiesiems. Taip pat kaip svarbu neišeiti iš krašto ir per vestuves, laidotuves ar einant į teatrą. Iki šiol vyravo nerašytos taisyklės, kurios nekėlė klausimų, nereikalavo kompromisų ar papildomo aiškinimo. Tiesiog buvo įprastos, mūsų tautoje priimtos elgesio normos, suformavusios tradicinį šventės ar apeigos suvokimą, pasirenkant ir atitinkamą aprangą. Betgi „mainos rūbai margo svieto“, ir visu stiprumu (gal, sakyčiau, įžūlumu?) iškyla mados, neribotos laisvės ir tradicijų nepaisymo viršenybė. Gerai, kad bent ne visur ir ne visada.
Štai reikia pamatyti, kokie puošnūs į atestatų teikimo šventę renkasi abiturientai. Vaikinai su kostiumais, merginos – ilgomis, gražiausių spalvų suknelėmis. O dar pridėkime jaunystės žavesį… Gėlės, šypsenos, linksma nuotaika neatsiejama nuo šventės prasmingumo. Bet juk niekas jiems neliepė puoštis, galėjo ateiti ir su šlepetėmis ar šortais, jeigu vėsoka, ir su treningu, tačiau ne, jie pasirinko tradiciją. Iškilminga proga – iškilminga ir apranga. Jeigu pažvelgtumėte į senas nuotraukas, kaip per mokyklos baigimo šventę rengdavosi mūsų tėvai ar seneliai, tai netgi skurdžiausiais karo ar pokario metais vis tiek matytume juos nekasdieniškai pasipuošusius. Mergaitės dažniausiai tautiniais rūbais, vaikinai – iš tėvo ar brolių skolintais kostiumais, rankose – darželių gėlės. Kai kuriose mokyklose tautiškumo tradicija puoselėjama ir dabar. Jaudinančiai šįmet nuskambėjo žinia, jog Paskutinio skambučio šventei Švėkšnos gimnazijos abiturientai rinkosi tautinius rūbus. Ir jie Lietuvoje buvo ne vieninteliai. Tad mėgstantys skaičiuoti, kaip brangiai kainuoja mokyklos baigimo reikalai, turėtų mažiau dejuoti, o tiesiog pasukti galvas.
O kai į Prezidentūrą valstybinių švenčių proga renkasi iškiliausi Lietuvos meno, kultūros, politikos žmonės, tuoj suskumbama narstyti jų aprangos grožybes. Stilistai kritikuoja, nuomonės formuotojai irgi nevengia pasišaipyti, pamiršdami, kad ne ant podiumo žmonės eina, ne vardinius rūbus demonstruoti renkasi, o kviečiami visai dėl kitų savybių, dėl gebėjimų, talento, pasiekimų. Ir jie šventiškai pasipuošė kaip galėjo ar sugebėjo. Niekas čia neturėtų kliūti, bet kai į laidotuves ateinama ryškiai raudonu džemperiu, plėšytais džinsais ir dar tas žmogus priekyje visų neša kryžių, niekaip niekuo neišeina paaiškinti. Juk ne pro šalį jis bėgo, ne į turgų agurkų, misija visai kita – pagarbiai išlydėti artimąjį. Pagarba turi matytis ir aprangoje, kaip aišku ir tai, jog per vestuves balta spalva priklauso tik nuotakai, niekam kitam. Nors daug kalbama apie laisvę, apie modernumą, naujumą, bet visai pamynus tradicijas slypi pavojus neišvengti vulgarumo ir patiems pasijusti nepatogiai. Pasirodo, jau reikia aiškinti, kad į bažnyčią einant netinka gilios iškirptės, trumpi sijonai, kasdienė sodo-daržo arba dar keisčiau – pliažo apranga? Bet juk į bažnyčią ne šiaip užbėgame. Joje meldžiamės, klausomės, medituojame, prisimename ir mažiausiai norisi, kad kas blaškytų dėmesį. Nei plikos nugaros, nei atlapoti priekiai, nei pliaukšinčios šlepetės ar altorių užstojančios skrybėlės.
Sakyčiau, gerai, kad tam tikrose situacijose yra aiškiai apibrėžti aprangos kodai. Vis dėlto neretai savo nepasiruošimą, nesuvokimą, menką kultūrą mėginama pateisinti laisve ar mada. „Rengiuosi, kaip noriu, elgiuosi, kaip man patogu, kalbu, ką galvoju“, – tokios ir panašios frazės užblokuoja sveiką matymą ir mąstymą. Tačiau tradicijos yra stipresnės negu atrodo naujų madų nešėjams. Žiūrėkim, kaip nutiko su pavardėmis. Labai jau ištekėjusios moterys norėjo pavardes trumpinti, panašiai kaip Latvijoje, tik dėl mūsų kalbos subtilumo ne visoms pavyksta ir gana. Atrodytų, pati kalba lyg gyva priešinasi, tad modernistėms, kurios pasirinko į vyrus Margį, Putį, Daunių, Pliuškį, Kairį, Šernių, Seilių ir pan., sumoderninti pavardės greičiausiai tikrai nesinorės. Teks rinktis – būti nemadingai ar ieškoti kito vyro.
O pabaigoje – anekdotas iš gyvenimo: „Mano draugas niekada nedėvi kostiumo, nenešioja portfelio, laikrodžio, nosinės, šukų, vestuvinio žiedo, išmaniojo telefono… Šuniui to nereikia.“
