Kas laimės, kas laimės…
Ši seniai skambanti mūsų futbolo klubo aistruolių skanduotė jau tiesiog įmušė į smegenis ir atsakymą. Jį iššauni negalvodamas – „Gargždų banga“. Žinoma, ne visada „Banga“ laimi, bet intrigai ir nusiteikimui skanduotė padeda. Toks klausimas, bet jau su neaiškiu atsakymu ar visai be jo, kyla girdint ne vieną visuomenę sujudinusią problemą. Jų ne tiek ir mažai, kai kurios nusibodusios iki blogumo, kartojamos kasdien, bet niekaip neišsprendžiamos. Taip ir neaišku, kas laimės.
Štai visi norime gyventi draugiškoje, nesusiskaldžiusioje, dabar madinga sakyti, nepoliarizuotoje visuomenėje. Tai nuolat pabrėžia politikai, aktyviai politikuojantys kultūrininkai, socialinių tinklų mėgėjai, bet paprastai tai būna kalbos pradžioje ir gale, o visas vidurys, deja, daugiausia kaltinimai, įžeidinėjimas, kitos nuomonės niekinimas ir savo tiesos išrėkimas. Nežinia, kiek laiko kalbama apie žodžio laisvę, jau laisvės siekėjų ir plakatai nubluko, ir oponentų argumentai išseko, bet pabaigos tam nei matyti, nei girdėti. Nereikia čia būti dideliu išminčium, kad suvoktum, jog nėra ir negali būti absoliučios laisvės. Negali kalbėti viską, kas į galvą šauna, nejausdamas atsakomybės. Tačiau nuomonių įvairovė būtina. Juk nesame vieno atvaizdo klonai, bijantys pasakyti kažką nepatogaus ar politiškai skirtingo. Be to, savo nuomonę reikia ne tik turėti, bet ir gebėti ją išsakyti. Ne beatodairiškai triuškinant oponentą gluminančia leksika, pritemptais pavyzdžiais, žeminant, o, priešingai, vertinant ir gerbiant kitamintį. Dabar ypač populiaru pristigus argumentų griebtis asmeniškumų, traukti senas nuodėmes, nepatikrintus kaltinimus, tarsi patys neklystantys būtų. Klausaisi ir galvoji, ar jie save girdi. Gal mokslų jokių nebaigę, kalbėti nemokyti? Bet ir tai galima pataisyti. Šitiek visokių retorikos specialistų, gražiausiais pavadinimais savo kursus ir kitokias dėstymo formas įvardijusių, tik rinkis, žmogau.
Turime ir gražių pavyzdžių, kai diskusija pakyla į tokį kultūros lygmenį, jog žiūri ne dėl to, kad tema aktuali, bet dėl to, jog kalbėtojai taip geba diskutuoti, kad malonumas klausyti. Visai atsitiktinai įsijungusi TV, išgirdau, kaip diskutuoja kunigas Ričardas Doveika ir gydytoja, dirbtinio apvaisinimo Lietuvoje pradininkė Gražina Bogdanskienė. Tema man nei įdomi, nei svarbi, bet pašnekovų tolerancija, gebėjimas išklausyti nepertraukiant, pagarbus kitos nuomonės vertinimas neleido perjungti kanalo neišklausius iki galo. Man tai pasirodė tiesiog chrestomatinis pavyzdys, kaip apie tokį subtilų dalyką galima kalbėti skirtingai, bet oriai ir pagarbiai. Paieškoję rastume ir daugiau ne tik išmanymą, bet ir kultūrą demonstruojančių diskusijų. Bėda tik, kad jos paskęsta rėksmingame triukšme, kuris dabar beveik sutapatinamas su tiesa. Kas garsiau rėkia, tas ir teisus. Tuo lengvai galima įsitikinti, kai šilti orai išvilioja į lauką senjorus ir ant suolelių įsikuria toks nedidelis vietos parlamentas. Tuomet aptariama daug naujienų, įvykių, keiksnojama valdžia ir tvarka. O kai kalba pasisuka apie miestą, kliūva ne tik varnoms, „Gargždų švarai“ ar seniūnijai, bet ir siaubingiausiai Gargždų parko vietai – rusų kareivių kapavietei. Aišku ne tik tai, kad kapams parke ne vieta, piktinamasi, jog teritorija vaiduokliškai apleista, piktžolėta ir mes ją tiesiog nuteisėm. Nuomonių visokių: triname istoriją, nesugebame civilizuotai susitvarkyti. Svarstoma, jeigu neišeina kaip Šiauliuose palaikų iškeldinti, tai gal reikėtų bent sumažinti plotą, užrašyti informacinę lentelę, sutvarkyti teritoriją. Ar dabar ta vieta tik vaikams gąsdinti? Kai tokias mintis išsakė bent keli senjorai, tuoj kitų buvo apšaukti vatnikais, rusų palaikytojais, ir pokalbio temperatūra ėmė kilti. Žodžio laisvė baigėsi.
Nepaprastai šviesų tiesos ir tolerancijos derinį įdomu stebėti Šeduvos žydų muziejuje „Dingęs štetlas“. Istorija pateikiama nemėginant dailinti ar nuslėpti, tokia, kokia iš tikrųjų buvo. Čia rasite ir gyvai skambantį įrašą su Justo Paleckio sveikinimu, Tarybų sąjungai okupavus Lietuvą, žydų tautybės žmonių, brutaliai prisidėjusių prie naujos santvarkos kūrimo, pavardes, paskelbtos nuotraukos ir sąrašai žydus šaudžiusių lietuvių, šalia – žydų gelbėtojai. Tokia ta istorinė karo tiesa, dėl kurios jau seniai nesiginčijame, nekaltiname ir nesiteisiname. Gaila, bet taip buvo ir tai reikia priimti, nes kare nėra nugalėtojų – pralaimi visi. Tik žmogiškumas gali švęsti tikrąją pergalę.
Taigi, kas laimės mūsų dabarties gyvenimiškose situacijose? Ar paliks nenuspėjama, kaip ir futbolo varžybų metu, nors skanduotė ir skelbtų vienos komandos pergalę. Beje, paskutinį kartą „Kas laimės…“ išgirdau premjeriniame Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Nojaus arka“ (jame vaidina jaunas aktorius gargždiškis). Tik apie meną paprasto žiūrovo akimis jau kitą kartą.
