Vieną kartą Lietuvoje
Kartą, rašydamas pasakojimą apie garbingą Gargždų krašto kunigą, išsikalbėjau su jį pažinojusiu dvasininku, Telšių vyskupijos bažnytinio teismo teisėju. Sakau, man jau nemažai metų, bet kas su manimi gali atsitikti, jau daug metų nebuvau išpažinties – negaliu gauti sakramentų, nes esu išsiskyręs ir dabar gyvenu nuodėmėje su antra savo mylima žmona. Kunigas, kanonų teisės licenciatas, tąkart man patarė, kaip galiu nutraukti bažnytinę santuoką. Tik, sako man kunigas, kai nurodysi priežastį, dėl ko prašai skyrybų, nerašyk, kad nesutapo charakteriai. Gali ir neišskirti.
Tai todėl kartais pagalvoju – o kas čia blogo, kad nesutapo charakteriai? Manoji dabartinė – civilinė žmona – yra evangelikė liuteronė, aš – katalikas. Ji – iš pasienio su Rytprūsiais, aš – nuo Marikės upės prie buvusios Lietuvos ir Lenkijos sienos. Ji moka klausytis, aš – verbalinis teroristas. Ji – liberalių pažiūrų, išpažįstanti asmens savarankiškumą, aš – socialdemokratinių, kuriam atrodo svarbus buvimas bendruomenėje. Jai, atrodo, nelabai rūpi, kiek ilgai išsilaikys Lietuvos valstybė, svarbu, kad darbais šioje žemėje pelnytum amžinąjį gyvenimą pas Dievą. Man Dievas, tauta, valstybės suverenitetas – tolygios vertybinės kategorijos. Ir štai su tokiomis skirtybėmis kartu gyvenam. Jau daug metų po vienu stogu. Kartais aš jai pasakau, kad mūsų nesuderinamų charakterių duetas mums padeda tobulėti. Ji šypteli. Pritaria? Ar įtaria, kad vėl noriu susibarti? Kafija su puceliais – pas juos, kava su pončkom – pas mus. Jie sako – špičbukas, mes – zdraica. Jie – šviežus pienas, mes – šviežias. Jų kunigai gali tuoktis, mūsų – ne, jie eina šventos vakarienės, mes – komunijos, išpažintis jiems – asmeninis prisipažinimas bendruomeninėje maldoje, mes viską turime asmeniškai pasakyti kunigui. Galėčiau vardinti ir vardinti. Nebūna dienos, kad mes vienas kito ko nors nepaklaustume – o jūs taip sakydavot? O tavo mamutikė kiaušinienę kaip gamindavo? Beje, jos mamutikė – tai senelė. Dzūkijoje – močiutė. Nieko nestebino, kai mūsų krašte mama dukras kviesdavo – mergšės, akšykit valgyc. Manoji buvo pašiurpusi – mergšės – tai juk „tos“! Pas mus mama į dukras kreipiasi – mergelikės. Vienas kitam suteikiame visokių įdomių patirčių ir emocijų. Ji gali klausytis baroko ir romantizmo epochų kompozitorių simfoninės muzikos – Bacho, Vivaldžio, Bramso, aš pirmenybę teikiu sidabro amžiaus ir šiuolaikinių kompozitorių klasikinei muzikai – Stravinskiui, Rachmaninovui, Prokofjevui, Lutoslawskiui, Sibelijui. Tačiau mes abu žavimės Liepojos simfoniniu orkestru ir charizmatiškuoju Gunčiu Kuzma. Ji nevairuoja automobilio, bet niekada nemiega kelyje. Nes žino, kad kartu su ja užmigčiau ir aš. Mes dažnai sinchroniškai sakome tas pačias frazes: nori kavos?; palik, aš išplausiu; „nelaiko šlapimo“ – taip atsiliepiame apie lakstančius neleistinu greičiu. Beveik visada abu prieiname prie to paties mums reikalingo daikto parduotuvėje, ilgiau sustojame prie to paties kūrinio meno parodoje ar puodelio kavai keramikos dirbinių mugėje.
Jeigu perskaitėte iki šios straipsnio vietos, jums neišvengiamai turėtų kilti klausimas – apie ką jis čia? Mūsų tauta yra susiskaldžiusi ir susipriešinusi, ir gali būti, kad mes nepastebėjome, jog taip su mumis pasielgė globalios jėgos. Ko jos siekia – tai būtų atskira kalba. Gal tie tikslai labai banalūs – sukurti unitarinę valstybę, kad nekiltų vaidų tarp tautų. Tuomet savęs paklauskime – kur dingo Romos respublika, tapusi unitarine imperija? Kur sovietų unitarinė valstybė, kur Jugoslavija? Visi matome tą katastrofiškai gilią prarają tarp 1989-ųjų ir šiuolaikinės Lietuvos. Nesigilinsiu į statistiką. Tada į valstybingumo atkūrimo darbą buvo pakilusi didžioji dalis tautos, referendumuose buvo klausiama jos nuomonės dėl svarbiausių sprendimų. Piliečių nuomonė buvo reikalinga ne tik dėl Lietuvos valdžios veiksmų legitimumo, bet kad tai matytų ir tarptautinė bendruomenė. Bendru piliečių sutarimu buvo brėžiamos valstybės raidos gairės. Tačiau šiais laikais ne piliečių sutarimas, ne referendumai, ne plebiscitai, net ne rinkimuose išrinkta teisėta valdžia sprendžia mūsų bendrus piliečių klausimus. Socialinių tinklų rykliai ir piranijos, net ir jų planktonas, asmenines žiniasklaidos priemones turintys verslininkai, save vadinantys visuomenės veikėjais – jie pasirašo „To be, or not to be, that is the question“. Visiems be išimties – prokurorui, premjerui, prezidentui, ministrui, mokytojui, mokiniui, tėvams ir jų ką tik gimusiems vaikams. Visi mes privalome gyventi pagal primetamas nežinia kieno suformuluotas normas arba mirti. Jeigu tu ne su mumis – vadinasi, esi prieš mus. Ar jums tai nėra kažkur girdėta? Žinome, kuo tai baigėsi. Kai nusprendžia „bolševikai“. Kai piliečių nuomonė nieko nereiškia. Kai kuriama unitarinė ideologija ir jai turinti paklusti unitarinė visuomenė.
Mes esame šeima. Turime daug keistenybių, priklausome skirtingoms religinėms bendruomenėms, kilę iš skirtingų kraštų, kalbantys kitais žodžiais ir vartojantys skirtingas sąvokas. Klausantys ne tos pačios muzikos, turintys savitų įpročių, skirtingų politinių pažiūrų. O gyvename ir manome, kad daug kas mums tokio gyvenimo pavydi. Mūsų skirtybės daro mus stipresnius ir įdomesnius vienas kitam. Kai mes dėl ko nors susibarame, aš jai sakau – tai nereiškia, kad mažiau tave myliu, tiesiog man pristigo kantrybės. Ji irgi neretai sako – Dieve, kiek tavęs namuose daug! Bet mes gyvename kartu, vienas kitą mylime ir gerbiame. Ir aš žinau – nes mes pažįstame vienas kito gyvenimus: dirbome tuos pačius nelengvus kaimo darbus, neproteguojami ir neužtariami siekėme mokslo miestuose, sąžiningai atlikome savo darbo pareigas ir kilome karjeroje. Nes mes esame patyrę tokias pačias vaikystės skriaudas, suprantame ir vertiname vienas kito išgyventus sunkumus, netektis ir patirtus išbandymus. Mes nuolat skaitome vienas kito istoriją ir iš to kuriame santykius. Nedrįsčiau apibendrinti. Gali būti, kad tai, kas tinka šeimoje, nelabai tinka visai tautai, valstybės piliečių bendruomenei. Tačiau ką galėtų tuomet reikšti viename Lenkijos miestelyje ant rotušės sienos bareljefe įamžinti Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai: „Tauta, negerbianti savo istorijos, pasmerkta išnykti“? Siekdami susitaikymo ir vienybės, pirmiausia, matyt, privalome išmokti šią pamoką. Piliečių skirtybės ir skirtingais laikotarpiais sukaupta skirtinga patirtis leidžia priimti labiau pasvertus ir bendrajam gėriui tarnaujančius sprendimus.
Česlovas BURBA
