Tik nereikia mūsų gąsdinti
O gąsdinti tikrai yra kuo: infliacija, karas, šalta žiema, sukčių atakos, skurdi senatvė… Tik pažiūrėkite į žiniasklaidos turinį ir matysite tiek pavojų, kad, rodos, jau tuoj tuoj paskutinioji ateis. Nors sakoma, kad žmogus nuo gimimo žino, jog mirs, bet netiki, ir todėl į savo gyvenimą žiūri kaip į niekada nesibaigsiantį procesą. Tad visokie bauginimai tikrai randa atgarsį ir didžiausio optimisto galvoje. O ką jau kalbėti apie vyresnio amžiaus žmones, kuriems ir taip šviesių gyvenimo spalvų ne tiek ir daug. Juo labiau, kad daugiausia apsiribojama ne konkrečiu noru jiems padėti, o tuščiomis kalbomis arba kokia nors naujai sukurta biurokratine institucija.
Štai rugsėjo pabaiga pažymėta vyresnio amžiaus žmonių sujudimu. Palanga jau kuris laikas kviečia į Senjorų savaitę su paskaitom, kino filmais, koncertais ir, žinoma, bendravimu, neatsilieka ir kitos savivaldybės. Jose taip pat galima rasti didesnių ar mažesnių senjorų (oi, kaip nelimpa tas ispaniškas žodis) susibūrimų, kurių pagrindinis tikslas – paskatinti pagyvenusius žmones ištrūkti iš namų, iš to vis labiau įtraukiančio vienišumo lauko. Aišku, tai daugiau vienkartinė akcija, bet atkreipti dėmesį į senėjančią Lietuvą jau seniai laikas. Sakoma, jog sulaukus brandaus amžiaus neverta nerimauti, kad protas nuklysta į šoną. Svarbu, kad jis grįžtų atgal. Pagaliau ir senimas dabar kitoks. Jau, žiūrėk, ir veidai palyginti, ir plaukai nudažyti, ir tatuiruočių pamatysim. Kaip neprisiminti anekdoto, kai ateina pas chirurgą senukas, kuriam ant nugaros ištatuiruotas žemėlapis. Daktaras jo klausia:
– Kur jums skauda?
– Afrikoje, – daug neaiškina senolis.
Iš tiesų išėję į pensiją žmonės ir dirba, ir stengiasi būti reikalingi, kuo ilgiau išgyventi netiesdami paramos prašančių rankų, bet požiūris į senstantį žmogų neretai skamba kaip nuosprendis – nereikalingas. Nesvarbu, kad jie paliko savo darbo vietas, verslus, ilgametį įdirbį, kad galbūt dar ir gebėjo dirbti, bet ant kulnų lipantis jaunimas skubėjo juos paversti nematomais, priskirdami jiems tik demenciją, Alzheimerį ir susirūpinimą braškančiais sąnariais. Jau girdime, kad ir penkiasdešimtmečiai darbo rinkoje neretai nurašomi kaip nepajėgūs, per seni. Tik kaip paaiškinti tą paradoksą, jog pasaulį valdo tai daugiausia pensininkai, jie kelia karus, aiškina pasaulio tvarką ir visai nesuka galvos dėl amžiaus. O mūsų politikai? Tikrai ne jaunuoliai. Kai kurie kaip atėjo į Seimą ar savivaldybę nuo Nepriklausomybės atkūrimo, taip ir sėdi iki šiol. Barzdos žilos, kalbos tos pačios, idėjų jokių, bet pajudinti ir per naujus rinkimus jų, matyt, nepavyks.
Vis dėlto ne karų ir marų bijo vyresnio amžiaus žmonės. Juos labiausiai gąsdina, jog ateis visiškos bejėgystės metas. Kai apleis jėgos ir kai jau nebegalės savo namuose būti šeimininku, kai jokia pagalba iš šalies taps per menka, kas tuomet. Ypač tai aktualu, kai liekama po vieną. Tada nori ar nenori turi kreiptis į gydymo ar globos įstaigą. Iki šiol ir man atrodė, kad patekti į ligoninės slaugos skyrių – tai visiškas gyvenimo dugnas. Įsivaizdavau, kaip čia turėtų būti baisu: priežiūra menka, aplaidumas didelis, o darbuotojai, atbukę nuo skausmo ir negalių, tingūs ir abejingi. Turbūt ne aš viena taip maniau, nes dramatiškų istorijų ta tema prisiklausome kur kas daugiau negu išgirstame padėkų. Na, galvoju, atlydėjusi artimą žmogų į Gargždų ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių, pati kuo dažniau būsiu, stebėsiu, reikalausiu, netoleruosiu nepriežiūros ar netinkamo elgesio. Nusiteikiau tikrai kovingai ir… labai suglumau. Nebuvo su kuo kovoti. Tvarka, švara, skyriaus vedėjos dalykiškumas ir kompetencija, slaugytojų ir jų padėjėjų pagarbi ir taip reikalinga ligoniui pagalba gana greit išsklaidė visus mitus apie šio skyriaus baisybes. „Nepasiduok, tau reikia pavalgyti, reikia sustiprėti“, – maitindama ligonę ragina slaugytoja. Tai tik vienas trumpas momentas, bet atjautos čia tikrai netrūksta, nors skyrius sunkus. Ne visi iš jo dar sugrįš namo, bet juk norime, kad ir išėjimas anapus būtų orus. Ir toks jis gali būti.
Taigi senatvė – ne nuosprendis, amžėjimas – ne liga, o su baimėmis reikia tvarkytis. Kaip sako humoro nestokojantis pažįstamas senjoras: jeigu bus karas, į priedangą neisiu, nes jos nėra. Infliacija vyksta nuolat, sukčiai nurimo, o kol pasiruoš naujam antpuoliui, aš jau neturėsiu pinigų, žiemą bute šilta, o dėl skurdo, tai niekada pertekliuje ir negyvenau… Kaip sakoma, daug norėsi, mažai turėsi. Tad nereikia mūsų gąsdinti.
